Kartais pykstu ant savęs - kodėl? Kodėl aš taip viską išgyvenu? Kodėl mane paliečia kito skausmas? Prisipažinsiu, jog seniai to nebuvo, o jei ir būna, tačiau labai retai, bet skaitant šią knygą aš apsiverkiau... Skaityti buvo labai labai skaudu...
Galiu pasakyti, jog tai istorija apie du jaunuolius, kurie sutiko vienas kitą, krisdami į savo pačių gyvenimo bedugnę. Tai istorija kaip pora bandė pasikeisti ir pakeisti pasaulį, bandė išmokti vėl įsimylėti gyvenimą. Ir įsimylėjo patys.
Daugumoje vietų aš šypsojausi... Ir galbūt iš šono tai pasirodytų paprasta knyga jaunimui, viena iš tų eilinių knygų, populiariosios literatūros ar tų knygų, kurias priskiriame prie lengvų vieno vakaro romanų. Tačiau taip nėra.
Tai psichologinė knyga, kuri gali išgydyti. Arba padėti suprasti, ko mes dažnai nepamatome.
Du jauni žmonės, Finčas ir Violeta, susitinka ant mokyklos varpinės atbrailos. Jie abu, dėl savų priežasčių nori nušokti žemyn. Tačiau - ,,visi mano, kad tą dieną Violeta išgelbėja Finčą, bet tik jie abu žino, kad iš tikrųjų jiedu išgelbėjo vienas kitą".
Tai istorija apie norą nusižudyti. Apie kovą su savimi. Apie jausmus, kurių, rodos, niekas nepastebi...
***
Dar paauglystėje ir aš turėjau tokį norą. Tiesiog, manau, visi vienaip ar kitaip apie tai pagalvojame ar galvojome. Kartais, būna, ateina toks metas, kuomet supranti, jog esi niekam nereikalinga/as... Aš taip jaučiausi...
Tiesiog, tuo momentu, aš galvojau, jog manęs čia nebereikia. Maniau, kad tai būtų puikus kerštas... Norėjau užmigti ir nebeatsikelti, nebenorėdavau pradėti dienos iš naujo ir iš naujo. Tyliai verkiau sau į pagalvę ir svajodavau, kaip viskas pasikeis.
Aš manau, jog ranką prieš save gali pakelti tik labai stiprus žmogus. Ir visiems sakant, kad jžmogus nusižudė todėl, jog buvo silpnas... Tai netiesa! Silpnas žmogus to nepadarytų. Tą gali tik labai labai psichologiškai stiprus žmogus, kuris gali pats sukurti savo likimą, kuris gali manipuliuoti kitais, kuris gali priversti kitus galvoti taip, kaip nori jis. Toks žmogus gali žaisti su kitais žmonėmis lyg šachmatų partijoje.
Aš neturėjau su kuo pasikalbėti, kam išsipasakoti... Aš susitaikiau. Persilaužiau. Atradau knygas, kurios man padėjo psichologiškai išgyti. Jos nukreipdavo mintis. Ypač žavėdavausi geromis ir gražiomis pabaigomis. Ir tuomet laikai pasikeitė.
Aš išmokau džiaugtis, o svarbiausia pakovoti už save. Ir pamiršau savo juodą paauglystę.
Gal kartais, dabar, pasijuokiu iš tokių savo minčių, tačiau, ko man labiausiai reikėjo tuomet - šeimos, meilės, įvertinimo, jausmo - būti reikalingai... To neturėjau.
Ir skaitydama šią knygą aš galvojau ne apie save, o apie tuos, kurie žuvo mano akyse, dar nepamatę gyvenimo. Apie tuos, kuriuos pažinojau, o dabar jie iš dangaus, saugo mane. Aš pasiilgstu jūsų, tikrai...
Ir aš džiaugiuosi, kad yra tokių knygų, kurios atnešą į pasamonę suvokimą. Ši - viena tokių. Ir dėkui Dievui, aš nė už ką neatsisakyčiau savo gyvenimo... Kad ir koks jis, džiaugiuosi, kad jį turiu. Dabar viskas gerai ir širdyje ramu. Aš nebesu tas silpnas paukštelis palaužtais sparnais... Bet turbūt visų rašytojų tokia dalia - mąstyti apie žmogaus egzistenciją?
Kai žmonės nori išsipasakoti - išklausau, nes įsiklausyti į kitą žmogų - svarbiausia. Gyvenimas nuostabus. Gyvenimas tai dovana. Priimkite ją.
O čia keletas minčių, kurias išsirašiau iš knygos:
,,Pasaulis laužo visus, bet daug tokių, kurie lūžio taškuose tik sutvirtėja". /E. Hemingway/
,,Keliaukim sūkuriais link kėdžių paauksuotų... Mėnuli, ar mes per prasti? Argi negražiai mes ten sėdim? " /V.W./
,,Ir aš su tavim kaip srūvantis auksas..." /J.N./
,,All the bright places" Jennifer Niven. 350 psl. 10/10
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą