Ar jums būna taip, kuomet skaitote knygą ir veikėjai jus labai labai nervuoja? Taip man nutiko ir su šia knyga... Ji mano rankose atsidūrė tik todėl, jog ši knyga 2012 metais, yra gavusi Vokietijos jaunimo literatūros premiją, taip pat, Lietuvoje, įvertintas ir šios knygos vertimas. Tačiau, man, ši knyga skaitėsi labai sunkiai... Išties, pati knygos tema, mintis visai įdomi - vaikinas savo mažąjai sesutei seka pasaką, kuri vyksta realiame gyvenime. Apskritai, visai įdomu, kaip autorė palygina realų gyvenimą su išgalvota pasaka.
Bet...
Buvo vietų, kurios, mano manymu, visai neturėjo prasmės, aplamai neįtikino ir kartojosi taip dažnai lyg išties viskas būtų suvaidinta. Pavyzdžiui, pati knyga yra trileris. Joje įvyksta net kelios žmogžudystės. Tačiau, vos ne kiekviename skyriuje, pagrindinis knygos veiksmas staiga nusukamas į šalį ir dėmesys atitenka, dėmesio - KAKAVOS GĖRIMUI. Vos tik veiksmas pajuda, pagrindiniai herojai geria kakavą, vėl naujas skyrius, vėl smulkiai aprašomas kakavos gėrimas, o pagrindinis įvykis nustumiamas į šalį, vos tik siužetas juda į priekį, pagrindiniai veikėjai, iš kažkur ištraukia termosą su kakava... Kai pagalvoji, ar visuomet geri ir valgai tą patį? Juk norisi kartais ir arbatos, ir sulčių ar kavos... Taigi, tai manęs neįtikino... Visų antra, visą laiką, kai skaičiau nemėgau pagrindinio herojaus Abelio. Gal tai savotiškas autorės žaidimas - nukreipiantis antipatiją į pagrindinį veikėją? Gal. Bet vistiek, kuomet skaitytojas sužino, jog knygos pabaiga nusisuka link iškrypėlių, tai man jau noris ir plaukus nusirauti. Bet sakykime, tai nėra blogai. Blogai yra tai, jog vėl manęs neįtikino tai, kad, argi būtų kokia nors normali mergina, kuri sužino, jog jos mylimasis savo noru tenkina vyresnius vyrus ir vis vien svaigsta iš meilės jam ir vaidina ,,kaip viskas gerai" ir vėl puola vaikinui į glėbį. Bet juk tai šlykštu! Vadinasi, pagrindinė herojė, galiausiai, visai iš proto išsikrausto... O dar ir kalbame apie septyniolikmečius... Ar išties jaunimas tokiame amžiuje domisi pasakomis? Tai irgi neįtikino... Net jei ir buvo mažesnioji sesutė, visas pasakos žaidimas, čia pateikiamas, kaip malonumas - pasakos visada laukiama, visi, kaip mažvaikiai, krykštauja, jog vaikinas sektų pasaką, tačiau aš tuo nepatikėjau. Galbūt, tokio amžiaus jaunas žmogus sektų pasaką sesutei, nes ,,reikia", ,,nes nori, kad neliūdėtų" arba ,,ji greičiau užmigs"... Manau, septyniolikmečiai, tikrai ne apie pasakas galvoja. O juk kalbame apie pagrindinį veikėją, kuris pardavinėja narkotikus, tenkina vyresnius vyrus ir dar tos žmogžudystės... Ar pasaka, tai bėgimas nuo realybės? Tiesiog sunku patikėti, nežinau, kaip jums.
Ana gyvena pasiturinčiai, laisvalaikiu groja fleita. Viskas lyg ir gerai, tik staiga, jai į akį krinta Abelis Tanatekas, tas, kuris pardavinėja narkotikus ir miega per pamokas... Ji tiki juo, juk jis turi mažesnę sesutę ir seka jai pasakas. Galbūt jis nėra toks, kokį jį mato kiti. Tačiau viena po kitos žmogžudystės sujaukia abiejų jaunuolių gyvenimus. Kas, jei Ana įsimylėjo žudiką? O gal visi aplink ją meluoja? Kas, jei pasaka tai visai nebe pasaka, o tikras gyvenimas?
Iš tikrųjų, man patiko, jog knygos pabaigoje teko galvą pasukti, kai kurios vietos netgi buvo visai netikėtos. Tačiau, buvo per daug vietų, kuriomis tiesiog nepatikėjau. Nors gal ir nereikia ieškoti prasmės, juk pagrindinis veikėjas visiškai nestabilios psichikos, vaikystėje patyręs traumų, o jo gyvenimas visiškoje duobėje... Paskaitykite ir patys pamatysite, galbūt jūs galvojate visiškai kitaip, būtų įdomu sužinoti.
Jei reikėtų vertinti balais, duočiau 4 iš 10.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą