Vaikystėje, dar būdama maža prisižiūrėjau įvairiausių filmų ir serialų su krentančiais lėktuvais. Galbūt todėl, visuomet turėdavau tokią baimę - skristi. Kadangi visuomet galvojau, kad nukrisiu su visu lėktuvu, nors nebuvau net nei karto gyvenime pakilusi. Ir taip atsitiko, kad visiškai spontaniškai, be jokių pašalinių minčių - pakilau...
Kadangi nebuvau nei karto skridusi, baisiausia man buvo, kaip į tai reaguos mano organizmas. Tačiau jaudinausi be reikalo, kai kilau nei kiek nebijojau, kai leidausi - irgi. Priešingai - dabar noriu dar!
Su lėktuvėliu gal nebūtų taip baisu, o kai pamačiau, kad skrisiu su skraidykle... Va čia tai naujas potyris!
Pirmiausia, mane apvilko su violetiniu labai šiltu kombinezonu - atrodžiau kaip Tinkis Vinkis. Tada ant ausų uždėjo ausines ir galiausiai šalmą. Neįsivaizdavau, kaip reiks fotografuoti su šalmu ir dar netgi su pirštinėm! Sugalvojau, kad spaudysiu mygtuką nuolatos, kas bus - tas.
Storai aprengta - kad nesušalčiau, buvau apvyniota saugos diržais ir ką? Į dangų! Pakilom stebuklingai greitai! Biržų miestas pasirodė visai mažytis, o ežeras, prie kurio dažnai keliauju iš aukštai atrodė lyg mažas prūdelis. Ir nors šaudžiau nuo vietos su fotoaparatu, tai kreivai tai šleivai (trukdė šalmas, pirštinės, skraidyklės lynai ir sparnai, labai stiprus vėjas) gal vis vien kažką pagauti pavyko...
Nors skrydis truko apie 15 min, atrodė, lyg skrisčiau tik minutę! Jausmas nerealus! Man taip patiko, kad skrisčiau kasdien!!! Gaila, tik, kad jau ruduo ir šiek tiek apsiniaukę, tačiau emocijos buvo nepakartojamos! Iki kito karto!
Gabrielė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą