Štai, ruduo beldžiasi į mūsų langus. O mes vis galvojame įsileisti jį ar
ne. Gerai būtų, jei jis tik ateitų kaip katinas ir užmigtų prie židinio. Tačiau
ruduo turi savų kaprizų. Ir kaip su juo susidraugauti, jei kartais aš pykstu
ant jo, o jis ant manęs. Bet ar tobulos būna draugystės? Turbūt niekada... Kaip
ir šįkart. Nejučia, galime apšnekėti mano rudenį, gal jis neišgirs...
Jei paklaustumėt, kada jis ateina pas mane į svečius, tai
pasakyčiau, jog tuomet, kai rankos, išėjus į lauką, pamėlsta, o nosis pradeda
rausti. Tačiau aš myliu rudenį... Kai išeinu į gatvę, regiu, kaip žmonės savo
pilkais apsiaustais skuba namo. Nespėju įsižiūrėti į jų veidus. Ar jie taip pat
skundžiasi mažyte sloga ir sušerpetojusia oda? Aplinkui mane nedaug spalvų...
Rodos, visi nori būti panašūs į betonines namų sienas. Tačiau žvilgsnį, it
magnetas, patraukia raudoni damų paltai. Tokių pasitaiko nedaug. Akys bando
surasti kažką panašaus, klaidžioja tai aukštyn tai žemyn, kol užkliūva ir
virsta už raudono taškelio, toli, ant pilkų, amžinojo kelio, plytelių. Pribėgu.
Kas tai? Klevo lapas. Nuneštas vėjo keleivis. Paimu jį. Koks gražus! Ne tik
raudonas, bet ir gelsvas, žalias, truputį rudas. Lyg dailininkas būtų suliejęs
akvarėlę savo būsimąjam šedevrui. Palieku jį. Lapą. Kad toliau galėtų tęsti
savo kelionę ir papasakoti apie sutiktus žmones ar pamirštas vietas...
Temsta anksčiau. Nebelieka kur eiti, tik į namus,
kuriuose nebūsiu viena. Nes ruduo kiaurai pereina langus, užklotą, net kaulus.
Pakviečiu jį, kad man padėtų susitvarkyti spintą. Darbo tikrai yra. Ypač
bandymai surasti kojinių ir pirštinių antrininkus. Arčiau durų, nugula minkšti
šalikai, kvepiantys pernykščiais kvepalais arba dūmais. Pirštines išrikiuoju
pagal spalvas, arčiau pasikabinu paltus. Ak, mano suknelės! Tyliai su jomis
atsisveikinu.
Ruduo mano namų svečias. Norėčiau pavaišinti jį puodeliu
karštos arbatos. Niekad arbata nebūna tokia skani ir reikalinga kaip tik dabar.
Pirštais apkabinu puodelį ir žiūriu pro langą. Nuo garų mano langas nusikloja
balta migla. Nieko nebematau, tad nuvalau mažą rūką megstinio rankove. Matau,
kaip dangaus takais iškeliauja paukščiai. Lapai kviečia į savo šokių spektaklį.
Vaikai laksto su skėčiais ir šokinėja su spalvotais batais į balas. Gražus tas
ruduo...
Šiuo momentu namai tampa ypatingesni. Knygos kvepia
skaniau, žmonės tampa brangesni, arbata karštesnė ir mintys švaresnės. Išties,
ruduo tik laiko išraiška. Bet jei sustoję palauksime jo, atidarysime jam duris
ir pasodinsime prie židinio, giliai širdyje suprasime, jog jis gali būti tikrai
puikus draugas.
Gabrielė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą