Pastebėjau, kad pas mane prisikaupė kažkada pradėtų ir nepabaigtų skaityti knygų. Tad nusprendžiau jas užbaigti ir galbūt parduoti ar pasiūlyti knygų mainus. Nes labai daug prikaupiau pačių įvairiausių knygų, o juk norėtųsi šiokios tokios tvarkos arba atsinaujinimo. Šią Roberto Džobsono knygą pradėjau skaityti dar pernai, kuomet visas pasaulis stebėjo Megan ir Hario vestuves. Norėjau susipažinti su jų šeima iš arčiau. Esu perskaičiusi keletą knygų apie princesę Dianą, tad buvo įdomu daugiau sužinoti ir apie jos vaikus - Viljamą ir Harį. O sužinojau gana nemažai ir galbūt ne per pačią geriausią prizmę.
Įsigyjau šią knygą viename prekybos centre, nes buvo labai gera kaina, o karališkasis gyvenimas mane visada domino. Atrodo, tereikia būti laimės kūdikiu - gimti karališkojoje šeimoje ir tave žinos visas pasaulis. Kokios privilegijos! Tad Viljamui ir Hariui net nereikėjo stengtis - jie aprūpinti amžiams ir gali daryti ką tik nori. Ir štai, visai kas kita - jų žmonoms Keitei ir Megan, kurios yra kilusios iš paprastų šeimų ir kurioms reikėjo be galo pasistengti, kad galėtų stovėti šalia savo išrinktųjų princų. Deja, jų kraujas lėmė, kad jos visada liks tik savo vyrų šešėliuose, nes žiniasklaida, televizija, spauda, žmonės visuomet pabrėš, kad šios dvi moterys yra tik šių dviejų princų žmonos ir visai nesvarbu, kiek šios dvi žavios damos paaukos pasauliui, kiek padarys visiems gero ar kokia įtaką padarys visuomenei, jų kraujas, kaip sakoma, vistiek nebus mėlynas.
Pats knygos turinys, sakyčiau, visai įdomus. Buvo įdomu sužinoti apie Viljamo ir Keitės jaunystę, kaip jie susipažino, kur būdavo pastebėti dviese ir pan. Manyčiau, pati Keitė jau nuo vaikystės buvo nusitaikiusi į princą: jos kambarys buvo nukabintas jo plakatais, ji dažnai apie jį pasvajodavo. Jie netgi įstojo į tą patį universitetą, kuriame ir susipažino. Tačiau galime tik svarstyti ar princas nebuvo jau labai seniai nusižiūrėtas Keitės taikinys? Knygos autorius Keitę apibūdina kaip tobulą kandidatę: ji visada būdavo pasitempusi, santūri, labai prižiūrinti savo kūną - tikra karalaitė. Ji lyg nuo pat vaikystės save kontroliavo ir užsiprogramavo taip, lyg jau pati būtų gimusi karališkoje šeimoje. Nors, Keitės tėvai - labai paprasti žmonės, viską bandė atiduoti dukrai, dėl jos ateities ir gerovės. Kas labai nustebino knygoje, jog visur pabrėžtas princas Haris, dažnai vaizduojamas, kaip tikras palaidūnas ir savo brolio blogoji pusė, ne vienintelis toks. Pasirodo, net ir princas Viljamas, kuris būdavo vaizduojamas visur kaip tobulas sosto įpėdinis (po savo tėvo), visada pasitempęs ir nepriekaištingas, visgi niekuo nesiskiria nuo savo brolio. Ne veltui pradžioje pabrėžiau, kad princų žmonos, liks tik jų abiejų šešėliuose, nes pvz.: Viljamo elgesys su Keite, pasirodė gana žemas. Ir, o taip... kiek daug mes dar nežinome. Dar prieš Viljamo ir Keitės vedybas, garsioji pora nevengusi pykčių ir barnių. Nors ir karštai mylėję vienas kitą, bet kartą smarkiai apsipykę. Pasirodo, būta ir išdavysčių ir pažeminimo, ir begalės kitų merginų princo ratelyje, lėbaujančių jo draugų... Bet, matyt, Keitei irgi karūna buvo svarbesnė už viską, tad turbūt abu vienas kito verti...
Tad jų istorija tikrai įdomi. Bet yra vienas mane labai siutinęs dalykas, skaitant šią knygą. Tai - klaidos. Aš nežinau ir nesuprantu ar čia kalta knygos vertėja ar leidykla, kuri turbūt net nepasistengė nusisamdyti kalbos redaktoriaus. Bet jau tokios neprofesionalios knygos gyvenime nesu skaičiusi. Toks jausmas, kad sakiniai versti su google vertėju. Jūs turbūt suprantate apie ką aš... Pvz.: namas stovėti žaliuoti pieva. Žinoma, tokio sakinio knygoje nebuvo, bet noriu, kad suprastumėte, kaip maždaug išverstas knygos tekstas. Kas dar papiktino, tai kažkokie žargoniški, net lietuvių kalboje nevartojami žodžiai, kaip ištraukti iš kokios buitinės kalbos ar savos kūrybos, net sunku suprasti... Pvz.: Keitė dažnai knygoje buvo vadinama ,,karaliūte". Kas ta karaliūtė? Karalaitė ar pusiau karalienė, o gal išvis nei tas, nei tas? Kiek žinau, Karaliūtė yra vienos lietuvių aktorės pavardė. Nesuprantu, kas taip kalba išvis? Ir šitas žodis tai dar nieko, bet buvo visai kitokių žodžių, visiškai lėkštų, net neegzistuojančių lietuvių kalboje. Tad man kilo mintis: sumoki vertėjai pinigus, kad išverstų knygą, ji išverčia ją ant greitųjų, pusiau miegodama, o vėliau leidyklos atstovai net nesiteikia knygos perskaityti dar kartą ir ką nors pataisyti. Neva, bus gerai! O kur dar rašybos klaidos, tai ohoho, vos ne kiekviename puslapyje, net viename žodyje po kelias klaidas. Ir aš vėl galvoju, gal vertėjos klaviatūros mygtukai buvo sukeisti vietomis? Žodžiu, tokio baisaus vertimo gyvenime nesu skaičiusi ir dar su tiek klaidų! Įdedu mažą mažą pavyzdį.
,,Žmogopi"? Jūs turbūt juokaujate...
Net puslapyje, kuriame įdėtos nuotraukos ir viso labo tik du sakiniai, sugebėta net Viljamo varde raidę praleisti ir net nepastebėti...
Noriu pasakyti, kad čia tik labai labai maža dalelė, nes realiai galėjau fotografuoti kiekvieną puslapį ir parodyti kiek daug yra klaidų... Šitaip leidykla parodė visišką savo neprofesionalumą. Manyčiau, kiekvienam, daug skaitančiam žmogui, kas antrame žodyje rasti klaidų, yra tiesiog nepagarba skaitytojui. Visiškai suprantama yra, kai pasitaiko viena kita spausdinimo klaidelė. Bet čia tos klaidos, tie naujadarai, kažkokie išgalvoti žodžiai, stilius, net laikraščių pavadinimai išversti ir net ne taip, kaip turėtų... Ką bepridursi. Kitą kartą tiesiog labai vengsiu pirkti šios leidyklos knygas. Apie knygos viršelį, tariant kelis žodžius, tai apibūdinčiau taip pat, kaip tragišką. Jūs gal nematote, bet nuotrauka viršelyje yra gerokai pasiliejusi, nekokybiška. Spalvos... geriau jau nieko nebesakysiu. Bet juk tai yra viena iš tų porų pasaulyje, kurie turėtų turėti tiek daug gražių ir nuostabių nuotraukų... Tai kam dėti ant viršelio sulietą nuotrauką?
O kokia jūsų nuomonė? Ką manote apie klaidas knygose? Ar tai jūsų neerzina? Pasidalinkite savo patirtimi!
Robertas Džobsonas
,,Viljamas ir Keitė. Jų meilės sakmė".
Leidykla: Aktėja
Leidimo data: 2011 m.
Puslapių skaičius: 245
Gabrielė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą