Kai jau visi perskaitė, aptarė, apkalbėjo ir spėjo pamiršti. Aš sugalvojau irgi perskaityti visiems gerai žinomą, lietuvių autorės knygą - ,,Silva Rerum". Ji mano namuose apsigyveno tik pernai, po vestuvių, kuomet gavome šią knygą kaip vestuvių dovaną. Ir atradusi laiko, galėjau sau leisti įsiskaityti į šią knygą. Ir pagaliau! Pagaliau perskaičiau tikrai gerą lietuvių autorės knygą ir tegul neįsižeidžia kiti lietuvių autoriai, bet Kristina Sabaliauskaitė moka skaitytoją apvynioti aplink pirštą.
Visų pirma - knyga parašyta visiškai nenaudojant dialogų. Yra tik pasakojimas ir tas pasakojimas yra gan sudėtingas, nes daug sunkiau viską žvelgti iš pasalų ir pasakoti, negu leisti veikėjams patiems kalbėtis. Bet pats labiausiai man patinkantis dalykas šioje knygoje, jog autorė moka išreikšti pyktį, ko tikrai nesugeba kiti autoriai. Ir pasakysiu gan tiesmukai, bet jeigu koks knygos veikėjas elgiasi sušiktai, tai autorė taip ir pasakys. Arba jei buvo knygoje kokia kekšė ar net visas kekšynas, tai autorė ir pasakys, jog ten buvo kekšė ir ji elgėsi kaip nepridera. Ir jeigu buvo nesąžiningų situacijų, tai autorė susukė istoriją taip, kad veikėjai tikrai kovojo už save ir mušėsi, ir su lazda per galvas trankė ir atsišaudė negražiais žodžiais ir panašiai. Nes, iš tikrųjų, realybėje taip būna ir nereikia vaidinti kuklučių. Kai daugumoje knygų, mane kartais taip sunervuoja ta neteisybė ir tas autorių bijojimas nusikeikti ir panašiai. Jog būna skaitai, ten, tarkim, kokį veikėją užgaulioja ir tu pradedi pykti už tą neteisybę, o tas veikėjas autoriaus žodžiais atsako kažką banalaus ir visiškai netipiškai, kaip būna tokiose situacijose ir viskas, keliaujame toliau. Aš tikiuosi, jūs suprantate ką noriu pasakyti. Ir tada skaitai ir galvoji, o siaubas, gi aš jo vietoj taip daryčiau ar kitaip, o ne nutrauki siūlą ir eini tolyn viską palikęs. Tai užtat labai džiaugiuosi, kad šioje knygoje buvo drąsos ir, kad veikėjai elgėsi taip, kaip ir būtų pasielgę realioje situacijoje, o ne kaip kokioje pasakoje. Ir jei skaitydama jutau įtampą ar įsiūtį, tai istorijos eigoje, viskas stodavo į savo vietas ir teisybė visvien nugalėdavo. Ir nereikėdavo mintyse klausti ,,kodėėėėėėėl?" Nes kitose knygose būna, kad reikia to savęs klausti ir tada kas belieka, tik norisi mesti tą knygą pro langą. Nes pradedi nebetikėti tuo, ką skaitai. Ir tada skaitymas pradeda kelti įsiūtį.
O jei dar neskaitėte šios knygos, tai joje pasakojama apie vieną bajorų šeimą ir jų gyvenimą. Apie svajones ir nuopolius. Apie dvynius vaikus, kurie augo, turėjo daug lūkeščių, apie tai, kaip mergaitė Uršulė norėjo tapti vienuole, o jos brolis Kazimieras labai norėjo mokytis Vilniuje. Ir jie buvo kilę iš vieno Žemaitijos kaimelio, ir gyveno gražiame, tėvų išpuoselėtame dvare. Ir, žinoma, jie norėjo palikti ir savo namus ir tėvus, tačiau jų sprendimai gal ir nebuvo jau tokie teisingi. Ir jeigu jums įdomus XVII a. dvarininkų gyvenimas, senasis Vilnius, jo istorija, religijos, politika, meilės ir tikėjimo pinklės, paskaitykite ir jūs šią knygą. Dar labai džiaugiausi, kad knygoje yra daug istorinių asmenybių, įvykių, buities daiktų, kurių reikšmės nebežinome ir viskas yra labai gražiai autorės paaiškinama.
O dar kas netikėta, tikrai skaitydama ,,Silvą Rerum" juokiausi, nes buvo nemažai komiškų situacijų ir tikrai, juokiausi balsu. O taip pat, buvo vietų, kur ir liūdniau buvo, nes autorė nevengia mirties temos. Ir vienoje vietoje, net nenuspėjau vienos situacijos ir neįžvelgiau vieno dalyko, bet nesakysiu kokio, nes jei neskaitėte bus nebeįdomu. Užtat tai, mane labai pradžiugino.
Ir galiausiai, žinojau, kad knygoje yra minimas mano miestas - Biržai. Bet vis laukiau tos vietos, kur tai bus paminėta. Ir iš tiesų buvo vienas apibūdinimas ,,jos akys buvo tokios rudos, kaip biržietiškas alus" arba dar buvo minimas vienas siuvėjas iš Biržų, kuris turėjo atvykti pas ponus į dvarą ir pasiūti ponioms sukneles. Bet kol kas paminėta tik tiek ir, manau, galbūt kitose dalyse bus minimas daugiau mūsų miestas? Nes lyg ir kažką esu girdėjusi... Taigi, knyga, siužetas, mintis, tema buvo labai įdomi ir istorija greitai susiskaitė. Man patiko, tad reikės ir kitas dalis perskaityti.
Pavadinimas: Kristina Sabaliauskaitė ,,Silva Rerum" ;
Leidykla: Baltos lankos;
Knyga parašyta 2008 metais;
Pas mane - 18 leidimas!!!! (Galite patikėti?)
Puslapių skaičius - 286.
Kaip visada, labai lauksiu jūsų nuomonės komentaruose. Ar skaitėte? O gal jums nepatiko? O gal jau spėjote pamiršti apie ką ši knyga? Susirašykim!
Gabrielė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą