Be pavadinimo. O gal sau apie save?

Labas, Divos! Jaučiat? Jau kvepia pavasariu! Tas oras, netgi švelni šiluma. Taip gera! Kad net nesinori po darbo skubėti namo. Ir įprasta dvidešimties minučių kelionė į namus, užtrunka pusvalandį. Tolimesnis kelias vietoj artimesnio. Lėtesni žingsniai. Gilesnės mintys. Ir storas šalikas pasilikęs spintoje. Gera. Tikrai gera. 

Ir kvepia.

Pavasariu.

Tad kokie planai?

Pradėti gyventi iš naujo. Gyventi daugiau. Sau. Dėl savęs.

Nes turiu pripažinti, kurį laiką, slėpiausi, netik nuo kitų, bet ir nuo savęs. Todėl kažkaip jaučiuosi lyg naujai įkvėpusi oro. Vėl norisi gyventi, ne tik egzistuoti. Norisi daugiau juoktis. Ir nesvarbu, kad gal tai tik tuštoka komedija. Juokingas straipsnis ar reklama. Kaip retai mes juokiamės! Įsitraukiame į darbus, rūpesčius, ir... Pamirštam! Koks didelis tai malonumas - juoktis! Kol paskausta skruostus, kol pradeda riedėti juoko ašaros. Ah.

Nežinau, kas man buvo užėję, bet buvo laikotarpis, kad net į gautas žinutes negalėjau atsakyti, tai buvo lyg sunkiausias ir didžiausias darbas, kuriam sunku prisiversti. Ir lyg bausmė pačiai sau. Noras pasislėpti nuo pasaulio ir viltis, kad rytojus ateis greičiau. Ir kita diena. Ir dar kita. Nežinau, kodėl, ar norėjosi, kad kažkas pastebėtų mano nebuvimą. O gal nenorėjau apsimetinėti? O gal tik vengiau tų linksmų, neįpareigojančių pokalbių internetu, kai labiausiai norėjosi draugo šalia, patylėti ar tiesiog, pripažinti, kad visgi nėra viskas gerai. Nes visos dienos vienodos. Net rašyti nesinorėjo, nors man iš tiesų tai teikia labai daug džiaugsmo. Tokia iš proto varanti monotonija buvo įsisukusi į gyvenimą. Ir norėjosi, kad visos tos dienos kuo greičiau baigtųsi. Ir jos baigėsi. Tikiuosi.

Nes kaip bebūtų, viskas yra mūsų galvose. Ir viską susikuriame patys. Todėl, kartais geriau galvoti mažiau. Bet pozityviau.

Labai tikiuosi daugiau savo laiko skirti draugams. Nes nėra didesnio džiaugsmo, nei susitikti su drauge. Išgerti puodelį kavos, ir kalbėti. Ilgai. Ir juoktis, kol paskaus skruostai. Ir verkti, jei bus išties liūdna. Visgi draugystė man yra vienas svarbiausių dalykų gyvenime. Aš tikiu, kad ji gali būti amžina, tikiu ta tikra draugyste. Kurios nesugadina bėgantys metai, pykčiai, kiti draugai (!!!)... Bet visgi nesu linkusi naujų, mažai pažįstamų žmonių prisileisti per arti ar greitai prisirišti, nes patirtis sako - net ir draugai kartais išeina. Man reikia laiko. Nebesinori nudegti. Juokinga, kad visada galvojau, kad draugystė tai gali tęstis amžinai, bet meilė? Meilė man atrodė ne tokia amžina, kaip draugystė.

Džiaugiuosi ir vertinu draugus, kad jie lieka su manimi, nors kartais būnu išprotėjusi ir net pati su savimi nedraugaučiau. Todėl taip vertinu kiekvieną kartu praleistą akimirką ir noriu dar, dar ir dar. Todėl taip būna liūdna atsisveikinti. Ir kai nėra galimybės susitikti. Ir kaip norėčiau, kad kiekviena draugė gyventų štai už kampo, tame pačiame name, toje pat laiptinėje, toje pat gatvėje... Kad susitiktume kasdien prie kavos puodelio aptarti visas naujienas. Pasidžiaugti ir paliūdėti kartu. Bet juk realybė kitokia, bet pasvajoti galima! Geriausia kai sutinki tuos žmones, su kuriais gali būti savimi, kurie supranta nekalbant. Tai tikrai didžiausias turtas. Džiaugiuosi atradusi savo ir užtenka pripažinti - nieko daugiau ir nereikia. Bet žinot kas yra turbūt blogiausia, kas gali nutikti draugystėje? Tai pradėti savintis tą žmogų. Pykti, jei skiria savo laiko kažkam daugiau. Tad nepamirškit, kad tai draugai, ne jūsų nuosavybė  :)

Norėčiau ir pakeliauti. Ir nebūtinai kažkur toli. Kad ir į kitą miestą. Tad šio pavasario planuose, bent dienai ištrūkti iš namų, iš kasdienybės. Pamatyti naujas vietas, eiti kitomis gatvėmis. O gal ir nebūtinai naujas vietas, gal vertėtų iš naujo atrasti senai matytus miestus? Greit dienos paliks gražesnės, bus puikus metas šiek tiek paturistauti. Žinau, kad greitu metu niekur toli ir ilgam nenukeliausiu, bet prieš užmiegant vis pasvajosiu apie Italiją ir kaip klaidžioju mažomis gatvelėmis. Gal kada nors. Manau, kad kelionės yra pats geriausias dalykas, ką galima nupirkti už pinigus. Norėčiau, kad ir visą pasaulį apkeliauti, tiek nepažįstamų kultūrų, tiek neragautų saldumynų, tiek daug nesutiktų žmonių, tiek daug nematytų vietų ir tiek daug neišgirstų kalbų. Dar susitiksim!

Pasižadu ir sakyti dažniau ,,Taip" vietoj ,,Ne". Nežinau kaip Jūs, bet aš tikrai gan dažnai pasakau tą nelemtąjį ,,Ne" ne ten, kur reiktu sakyti ,,Taip". Daugiau teigiamų atsakymų. Taip gyvenimas įdomesnis, nebe toks pilkas. Tik daugiau drąsos ir ką gali žinoti, kur tas trumpas žodis nuves? Gal daugiau nuotykių, daugiau įdomių žmonių, renginių. Gal daugiau savęs?

 P.s. Šį kartą kiek kitaip. Šiek tiek mano pasaulio. O koks bus Jūsų pavasaris? 

JUSTINA