Šuo. Arba kaip man pasipiršo?

Jei į gyvenimą žiūrėsime giliai, mus nudegins žarijos - pėdas paglostys švelnios samanos - mus netikėtai užklups stiklo šukių liūtis - išvysime mylinčias akis - mus smarkiai mes į sieną, vėliau paglostys plaukus ir pabučiuos į kaktą, o galiausiai privers bėgti greičiau už savo baimę. Mus skalbs tai lediniame tai verdančiame vandenyje ir pabaigoje aprengs karališkais rūbais... Ir niekada nežinai, kas bus šiandien ar rytoj, kartais net nebežinai ar tikėti tuo, kas vyksta dabar. Visi mes, esame dideliame laive ir ne mes kalti, kad jūra kartais banguota, o kartais rami. Ir visą tai gali pavadinti vienu žodžiu - Gyvenimu. Štai koks jis. Kartais net pykina nuo to saldumo, o kartais būna labai labai kartu. O, jei ir nekeista, tačiau ir aš dažnai skęstu... Neriu taip giliai, kad net vandens paviršius užsitraukia, o paskui vėl išnyru - kartais lengvai, o kartais labai staigiai. Ir kalbu ne apie jūras ar upes, nes vanduo - mano draugas, bet ir vėl apie tą patį - Gyvenimą.

Aš turėjau tokią svajonę. Labai paprastą, bet taip niekas man jos ir neįgyvendino. Visą savo gyvenimėlį, aš svajojau, kaip norėčiau turėti šunį! Paprastą šuniuką, kuris būtų mano draugas, su kuriuo galėčiau pasivaikščioti, kuris gulėtų ant kelių, kad jausčiau jo artumą... Juk visą gyvenimą buvau viena, neturiu nei brolių nei sesių, o šeima ganėtinai susiskaldžiusi. Toks tipiškas vienišės gyvenimas. Tiesą pasakius, kai buvau maža, kaime turėjome tokį baltą šunelį Reksą su ruda dėme ant šono ir kai močiutė persikraustė į Biržus, Reksas gyveno mūsų kieme. Tačiau jis buvo labai labai senutis, na ir žinoma vieną žiemos dieną, jis iškeliavo į šuniukų rojų. O po to laiko mūsų namuose gyveno katės. Tačiau katės visai kitokios. Jos pačios sau karalienės ir gyvenimas už lango joms svarbesnis nei žmonės šalia... 

Tačiau dabar, jau beveik antrus metus, mano gyvenimą visokiausiom spalvom nuspalvina šuniukas - Luna. Tai jorkšyro terjero kalytė. Ir ji - nuostabi. Ir noriu visiems papasakoti, kaip ji atsidūrė mūsų namuose. O gi labai paprastai! Aš prisimenu buvo tokia sunki diena ir aš pas tėvus namie, nešiau malkas. Tai buvo 2016 metų birželio 8 - oji. Taigi, skubėjau skubėjau, nešiau tas malkas, dirbau kaip arklys, nes labai norėjau kuo greičiau pabaigti, kad kitą dieną neliktų darbo. Na ir grįžau namo, visa aplipus pjuvenom ir prakaituota, nusimaudžiau, dar ten kažką nuveikiau ir girdžiu skambutis į duris. Aš žinojau, kad ten mano vaikinas, nes jis kaip tik turėjo grįžt, nes sakė, kad išvyksta susitikt su draugu, tai pradariau duris, o ten toks drebantis mažas šuniukas draugo delnuose. Eina sau! Kaip nustebau! Mažas mažas, juodas su mažyte uodegyte jorkšyriukas, o dar tokio mielumo ciucikas! Kaip aš džiaugiausi, žiūrėjau tai į vaikiną, tai į šuniuką, kiek laimės. Taigi jis laikė rankose tą šuniuką mažuliuką mūsų virtuvėj ir aš paklausiau, koks šuniuko vardas. O jis man sako, čia mergytė, pažiūrėk ant lapelio vardas yra parašytas. O tas lapelis kišenėj. Na ir aš kaip durnė, puoliau ieškoti to lapelio su šuniuko vardu, o pasirodo, kišenėje slėpėsi žiedas! Nu čia tai geras! Taip mane apgavo! Visiškai nesitikėjau! Net juokas paimė! Ir žinoma, jis paklausė ar tapsiu jo žmona, o aš kažkaip nebeišlaikiau emocijų ir apsiverkiau :D Tai buvo labai miela akimirka, nereikėjo nei gėlių puokščių ar prabangios vakarienės ar Paryžiaus. Visas veiksmas įvyko mūsų namuose, mūsų virtuvėje, bet su pačiomis geriausiomis emocijomis! O draugas pasakojo, kad dar ir spontaniškai, nes pasirodo žiedą jis jau turėjo, o ir staiga atsirado šuniukas. Taip ir išėjo. Mirsiu - neužmiršiu, kaip sakant.

Taigi, jau antrus metus pas mus gyvena mūsų šuniukas - Luna. Ji yra labai mylima ir tikras gerumėlis kaip mes ją vadiname. Ir tikrai, jei prasta nuotaika ar labai liūdna - Luna mus visada pralinksmina. Taip pat ji man neleido išprotėti, kai visus metus ieškojau ir neradau darbo... Buvo tikrai toks sunkus metas mano gyvenime, kai iš pažiūros atrodo viskas gerai, tačiau, ta sumenkinta savivertė, tas jausmas, kad niekam tavęs nereikia, niekam nesi reikalinga, kad keliaujant iš vienos įstaigos į kitą, prieš tave užsitrenkia visos durys, o dienos bėga viena po kitos ir visi vis klausinėja, ak ir vėl nepriėmė, ak, tai kitą kartq pasiseks, o tai iš ko gyvensi ir panašiai. Ir tuomet prasideda visokie kaltinimai, pyktis, ašaros, nepasitikėjimas savimi ir nusivylimas. O kas baisiausia, kad pačios mylimiausios namų sienos pradeda tave spausti ir nori nenori pradedi eit iš proto, prisigalvoji visokių būtų ir nebūtų dalykų, o tai labai kenkia sveikatai ir yra labai negerai. Taigi, visa laimė, jog į mūsų namus atkeliavo tas mažas mažas šuniukas. Ir to užteko. Viskas pamažu pradėjo keistis.
Mano gyvenime atsirado įsipareigojimas, juk aš atsakinga už mažą gyvūnėlį, kuris negali kažko pasakyti ar parodyti. Teko mokytis suprasti ką reiškia vienoks žvilgsnis, o ką - kitoks. Atsirado stimulas eiti 5 kartus per dieną į lauką. Išmokau saugoti ir apginti, kai tarkim dideliam vokiečių aviganiui, pasirodė, kad Luna būtų gardus kasnelis. Ir visos dienos man pasidarė labai linksmos - šuniukas pergriūna, šuniukas valgo, šuniukas neužšoko ant lovos, šuniukas loja, šuniukas žaidžia su kamuoliuku, šuniukas gaudo mane, aš - šuniuką, šuniukas voliojasi ant kilimo, šuniukas miega pilvą išvertęs aukštyn... Man tiek juoko! Patikėkit, visokių kuriozinių situacijų! Kad ir tarkim dabar sėdžiu ant kėdės, o šuniukas priėjęs kapsto mano koją su kojytėm ir prašo, kad užsikelčiau, nes nori miegoti ant kelių. Arba kai Luna tingi, miega lovoje ir net keltis nenori. Arba kai jos paklausi ,,kur kamuoliukas?" ji nubėga ir rodo su nosim į stalčių, atseit paimk, pažaiskim, arba kai buvo maža mėgo griaužti tapkes. Gi jos nei skanios nei ką!

Taigi, jei galvoji įsigyti šunį ar ne, tai patikėkit manim, visos emocijos atperka tą tingų kėlimąsi rytais! O taip šuniukui reikia ir į lauką ir valgyti ir į kirpyklą! Bet koks gyvenimas būtų pilkas be šito mielo šuniuko! Pilkas kaip cepelinas, kaip pasakė J. Statkevičius! Ir nepamirškite, kad šuo visada jus mylės, kai bus sunku, kai draugai nusisuks, kai sirgsit ar kai būsit be makiažo. Šuo bus visada tas, kuris laukia pereinant ir pasitinka pirmas prie durų. Ir didžiausia Lunos laimė yra tuomet, kai mes visi esame namie. Tada šuniukas gali būti ramus ir tyliai pamiegoti arba pažaisti su kamuoliuku, o dar jei su pypsinčiu, tai išvis pasaka! 
Taip, kad gyvenimas su šunimi, tampa visai kitoks. Toks šiltas ir nepaprastas. Ir nuotaikingas. 
O jūs ar turite šunį? O gal dvejojate įsigyti? Aš galiu drąsiai sakyti - šuo mano gyvenimą labai pakeitė. Galiu tik sutikti, kad ši svajonė buvo labai labai prasminga. Juk meilės per daug nebūna...

~ Gabrielė