Mane visada labiausiai žavėjo jūra. Galinga, beribė, kartais tokia negailestinga. O kartais tokia rami. Lyg stiklas. Be alsavimo.
Bet niekada nenusibosta į ją žiūrėti, į tą bekraštį mėlį... O dar tas bangų ošimas... Ir kad ir kiek prie jos sugrįžtu, ji niekada nebebūna tokia pati. Žiūriu vis į ją ir suprantu. Lyg širdį suspaudžia. Kokie mes visgi esam šioj žemėj maži. O dar kiek istorijų ji matė! Kiek amžinos meilės priesaikų ir kiek išsiskyrimų...
Kad ir kaip mylėčiau jūrą, nemėgstu paplūdimių ir vasaros sezono, kur žmonės beveik vienas ant kito, kai net nėra praėjimo... Aš daug mieliau visą dieną pravaikščiosiu jūros pakrante, nei gulėsiu pleže. Todėl kai išvažiavom su draugu prie jūros, vyliausi, kad dar kol orai vėsesni, ne savaitgalis ir žmonių daug nebus. Ir mano džiaugsmui tas pora dienų iš tiesų prie jūros nebuvo daug žmonių. Todėl buvo taip gera mėgautis jūros teikiama ramybę, pasivaikščioti, kai vienintelis triukšmas yra bangų ošimas. Tobula romantika. Taip mes atšventėme 4 draugystės metus. Taigi, pasidalinsiu su jumis keletu akimirkų iš mūsų išvykos.
Pačioje Palangoje mes laaaaaabai daug vaikščiojome. Ir ta diena prabėgo žaibišku greičiu.
Porą kartų sugrįžom prie muzikinio Palangos fontano, nes vakare, pradedant temti vaizdas daaaug gražesnis. Fontanas ypatingas tuo, kad tam tikromis valandomis būna šou, kurio metu fontanas ,,šoka" pagal tam tikrą dainą, su šviesomis. Tiesa, dainą gali išsirinkti ir pats, tik už tai reikia susimokėti. Fontano aukštis, srovė, viskas keičiasi pagal grojamą dainą, todėl fontanas kaskart vis kitoks. O aukščiausia fontano čiurkšlė iššoka net iki 8 metrų. Nuostabu!
Taip pat, pasivaikščiojome po Gintaro muziejaus parką. Pats Gintaro muziejus įsikūręs nuostabiame grafo Tiškevičiaus dvare. Tai ko gero vienas gražiausių dvarų Lietuvoje. Tiesa, į patį muziejų jau nepatekome, nes pirmadieniais jis nedirba. Tačiau pasivaikščioti po dvaro parką taip pat yra labai geras laiko praleidimo būdas.
Visgi, gražiausias metas, kai saulė leidžiasi į jūrą. Todėl žinoma, kad atėjom palydėti saulės. Nors pati Basanavičiaus gatvė jau šurmuliavo prieš naktines pramogas, prie jūros ir ant tilto buvo vos vienas kitas žmogus.
Didelis pliusas, kad mūsų viešbutis, buvo prie pat jūros, ir prieš užmiegant dar galėjai išgirsti bangų ošimą.
 |
| Pakeliui į viešbutį |
Kitą dieną dar šiek tiek pabuvome Palangoje ir iškeliavome į Klaipėdą. Pirmiausia aplankėme Olandų kepurės skardį. Pirmą kartą kai čia buvau, tiesiog įsimylėjau šią vietą. Todėl buvo labai gera čia sugrįžti. Ir tikrai. Tai gražiausia mano matyta vieta pajūryje. Pamenu, kaip dar kai pirmą kartą čia buvau, dėstytojas sakė, kad pavadinimą ši 24 metrų parabolinė kopa gavo dėl savo panašumo į olandišką kepurę.
Dar pasivaikščiojome ir po Klaipėdą, daugiausia po senamiestį.
Jame daug mažų meninių akcentų bei didelių skulptūrų. Šį kart nėjome apžiūrėti jų visų, nes jau esame matę. Todėl susiradome skulptūrą ,,Undinėlė" nes dar nebuvome jos matę. Tai nuostabi bronzinė skulptūra, miestą puošia dar tik nuo 2015 metų. Ją rasite prie Biržos tilto.
Kita mums nauja skulptūra yra ,,Juodasis vaiduoklis" prie pasukamojo tiltelio. Ji šiek tiek baugi. Ypač jei ateitum čia vakare. Tačiau tai tėra didelė bronzinė skulptūra, kuri pastatyta remiantis viena senųjų Klaipėdos legendų.
Taip pat, o kaip gi neaplankysi Klaipėdos miesto simbolio - Meridiano, prišvartuoto Danės upėje? Anksčiau tai buvo tikras burlaivis, plaukiojęs jūromis, o dabar po rekonstrukcijos čia veikia restoranas.
Taigi, štai ir viskas.
Iki jūra! Iki, kol vėl pas Tave sugrįšiu...
Justina
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą