Taigi, mielosios, sugrįžtu pas jus su vestuvių įrašu. Šįkart, kalbėsime apie man labiausiai patikusią dalį - vestuvių dekorą, detales, puošimą ir smulkmenas, kurios, kad ir labai mažos, yra labai svarbios ir visos jos sudaro visumą. Norėčiau dar kartą paminėti, kad pas mus nebuvo jokios dekoratorės ir vestuvių planuotojos. Daugiausiai viskas gulė ant mano pečių, nes norėjau padaryti viską pati, taip, kaip patiktų mums abiems. Kitu atveju, svetimos akys, kartais mato viską visiškai kitaip ir tai jau būtų nebe mūsų šventė... Tai būtų kažkieno kito idėjos, svetima vizija, todėl visur iki pat galo dalyvavau visu šimtu procentų. Ir nors pradėjau ruoštis prieš metus, pamažu ieškoti, rinkti įvairius daiktus, detales, pati pragariškiausia buvo savaitė iki vestuvių. Nuo ryto iki vakaro. Turėjau realizuoti savo vaizdinius ir sapnus, atrodo iš nieko padaryti kažką. Kiekviena mūsų minutė buvo sustyguota ir nors buvo keletas žmonių, kurie mums padėjo, atrodo laiko buvo per mažai, o nuovargis darė savo, todėl pabaigoje atrodo, tikrai buvau pamišusi nuotaka. Vieną minutę, rodos, jau kunkuliavau iš pykčio, viskas buvo įgrisę, tačiau viską nurydavau ir sakydavau, jau kaip bus taip bus. Viskas gerai. Juk tai tik šventė, su žmonėmis, kuriuos labai gerai pažįstu ir juk svarbiausia yra ne staltiesių raštas, o pati dviejų žmonių santuoka. Tad jeigu jūs ruošiatės didžiąjai šventei, tikėkite, kad visa galia yra meilė tarp dviejų žmonių. Visą kita - tik detalės.
O kalbant apie jas... Nežinojau, kaip atrodė sodybos salė, net neįsivaizdavau. Žinojau, tik tiek, kad ten nieko nebus, tik sienos ir stalai, tad turėsiu kažkaip sukurti jaukumą. Visos mintys ir idėjos, vaizdiniai, dėliojosi patys. Labai daug naršiau PINTEREST puslapyje. Aplamai, tai yra idėjų skrynia! Net ir dabar vis ten užsuku, pasisemti įkvėpimo. Taip pat, dar vienas puslapis, be kurio negaliu - ALIEXPRESS.COM. Patikėkite, vos ne viską pirkau ten, labai labai daug dalykėlių, papuošimų, dekoracijų... Ten galima rasti visko, net ir to, kas yra Lietuvoje, tik, kad čia, kaina tris kartus didesnė. Tad, oho, kiek aš sutaupiau viską atsisiųsdama iš Kinijos. Pvz.:, kad ir žiedų pagalvėlė, kurią matote nuotraukoje. Taip, ji iš kiniečių. Bet man labai patiko, nes ji tikrai yra labai puošni, o žiedai puikiai žiūrisi. Bažnyčioje mūsų žiedus nešė vyro krikštodukra. Mums asmeniškai, buvo gražu, kad žiedus atneša vaikas.
Man pagalvėlė labai patiko, o ir kainavo tik kelis eurus. Be to, tikrai labai kokybiškas pirkinys. Nuorodų įraše nekelsiu, nes tiesiog nėra prasmės, aš jų neišsisaugojau, o ir Ali parduotuvės dažnai užsidarinėja, nuorodos keičiasi arba nebegalioja, tačiau jei paieškoje suvesite tai, ko ieškote, manau labai greitai rasite tą patį arba kažką panašaus.
Kadangi kalbame apie žiedų pagalvėlę, taip pat galite atkreipti dėmesį ir į žiedus. Jie mums buvo vienas svarbiausių dalykų. Tai santuokos simbolis, kurį nešiosi kasdien. Tad mums rūpėjo, kad jie būtų masyvūs, kitokie, įdomūs, tokie, kokių nesirinktų kiti. Taip pat labai norėjome kvadratinių žiedų. Mes išvis, esame ne skruzdėliukai, tad mums šie žiedai neatrodo, kaip kažkoks masyvus aukso gabalas. Kai pamatėme šiuos žiedus, apsisprendėme iškart. Tokie, kokių ir norėjome, kvadratiniai, su baltu auksu ir su viena akute. Visi žmonės, kurie matė mūsų šiuos žiedus, labai stebėjosi, visi norėjo apžiūrėti, paliesti, nes niekam jie buvo nematyti ir tikrai kitokie, negu dažniausiai išsirenka poros. Bent jau kiek girdėjome nuomonių, žiedai visiems patiko, nebent, aišku, kas nors melavo į akis :D Tačiau dėl žiedų, mes labai laimingi. Ir jei manote, kad kvadratiniai žiedai nepatogūs - tai mitas, man labai patogu tokį žiedą nešioti kasdien. O kadangi žiedas labai storas, tai tikrai ilgai nepetrūks, ko mes bijojome, todėl vienas iš pasirinkimų ir buvo - masyvūs žiedai.
Dar vienas dalykas, kurį reikėtų paruošti iš anksto - KVIETIMAI. Čia jau jūsų pačių vaizduotė, kaip norėsite kviesti savo svečius. Aš norėjau paprastų, gražių kvietimų su kaspinėliu ar kitokia detale. Taigi, taip pat kvietimus užsisakiau iš Aliexpress.
Kadangi jie atėjo visiškai tušti, niekaip nesugalvojau, kaip juos užrašyti - ar prašyti, kad ant jų kažkas atspausdintų tekstą ar dar ką, bet galiausiai pasinaudojau paprasčiausiu būdu - kvietimus rašiau ranka. Visus rašiau su rašaliniu rašikliu, man atrodo, taip buvo daug tikroviškiau. Juk kiek iš jūsų gauna ranka rašytą laišką ar atviruką... Visa tai tampa tokia retenybe. Labai džiaugiuosi, kad nebepasinaudojau jokiomis paslaugomis, o žmonės gavę ranka rašytą kvietimą, tik dar labiau nudžiugo ir gal iš dalies nustebo. Nejaugi? Ranka? Turbūt daugelis pagalvojo, kad mes vargšai ir neįperkame paslaugų :D Bet pripažinkime, šioje vietoje sutaupiau, kad galėčiau paišlaidauti kitur :)
Kiekvienas kvietimas buvo atskirame voke, o kiekvienas iš jų užklijuotas lipduku. Mano manymu, kvietimai buvo gražūs, bent jau man. Skeptikai visada ras prie ko prikibti.
Kvietimai buvo padėti lėkštėje ir buvo išdalinti žmonėms su kuriais dažnai susitinkame arba išsiųsti paštu. Deja, visų žmonių nepakviesi, nes pas mus buvo ribota erdvė, o be to ir turėjome tikslą - kviesti tik pačius artimiausius ir šeimos narius, nes nenorėjome išsiplėsti ir kviesti visus iš eilės. Nes jei pakvieti vieną, tada reikia kviesti ir kitą ir dar dešimt, o mūsų giminė tikrai nemaža. Tad tikiuosi, žmonės, kurių nepakvietėme, tyliai tai supras, kad ir šiek tiek pyktelėję. Tačiau, jei žmogus su tavim nebendrauja metus laiko, nesidomi tavimi, tai, manau, gal nenori bendrauti? Tad kam statyti žmogų į nepatogią padėtį ir jį kviesti, o paskui net neturėti apie ką pasišnekėti... Čia kiekvienos poros individualus sprendimas ir siūlau daryti tik taip, kaip sako jūsų širdis. Mes šiuo atveju, klausėme savo proto - tai mažos šeimos ir artimųjų vestuvės, tai mažos vestuvės, nereikia...
Mes taip pat kvietėme ir liudininkus, būti mūsų liudytojais. Kiti taip daro, tai ir mums pasirodė gražu, kad sukomponuosime kokią dovanėlę ir viduje bus kortelė su klausimu ,,ar būsite mūsų liudininkais"? Tačiau, aš viso to nenufotografavau, tik nufilmavau dėžutę, kurią dovanojau merginai - tai viduje buvo blakstienų tušas, lūpų balzamas ir lipnūs lapeliai užrašams. Vaikinui, žinau, kad kažką sudėjome susijusio su automobiliu, kadangi jie turėjo mus vežioti per vestuves. Kaip ir tikėjomės, jie labai apsidžiaugė, manau tai tiesiog gražus gestas. Nes liudytojus reikia labai mylėti ir lepinti, juk jie paliudija ir padeda parašą, kad tikrai santuoka įvyko :))
Kitas dalykas, ką užsisakiau iš anksto, buvo palaidinė skirta antrąjai dienai. Vis nesugalvojau, ką rengtis antrąją dieną kaime. Bet norėjau kažko ypatingo, juk tai mūsų vestuvės. Tad sugalvojau, kad tai bus kažkoks vienetinis rūbas ir kaip tik benaršant internete, akis užkliuvo už jau seniai mano pamėgto puslapio - Amalija. Man šios merginos darbai yra nerealūs, ji kiekvieną rūbą išpiešia rankomis, o piešinys plaunant nenusiplauna. Bet pagalvojus, kiek darbo ir pasiūti rūbą pagal išmatavimus ir dar piešinį nupiešti, man atrodė kažkas nerealaus. Tad sugalvojau, kad tikrai palaidinę sakysiuos iš šios merginos. Iš pradžių galvojau apie suknelę, bet suknelių kaina man buvo jau per aukšta, ypač dėl antros dienos, tad apsiribojau palaidine, juk galiu prie jos priderinti bet kokį sijoną, o ir vėliau galėsiu nešioti šią palaidinę. Kai reikėjo pasirinkti piešinį, pasirinkau laumžirgį. Kodėl būtent jį, kaip tik tuo metu, buvau skaičiusi ar straipsnį ar knygą, nebepamenu, bet ten paminėjo laumžirgį ir tai, jog jis yra laimės bei stiprybės simbolis. Aš norėjau tokio simbolio.
Mes taip pat kvietėme ir liudininkus, būti mūsų liudytojais. Kiti taip daro, tai ir mums pasirodė gražu, kad sukomponuosime kokią dovanėlę ir viduje bus kortelė su klausimu ,,ar būsite mūsų liudininkais"? Tačiau, aš viso to nenufotografavau, tik nufilmavau dėžutę, kurią dovanojau merginai - tai viduje buvo blakstienų tušas, lūpų balzamas ir lipnūs lapeliai užrašams. Vaikinui, žinau, kad kažką sudėjome susijusio su automobiliu, kadangi jie turėjo mus vežioti per vestuves. Kaip ir tikėjomės, jie labai apsidžiaugė, manau tai tiesiog gražus gestas. Nes liudytojus reikia labai mylėti ir lepinti, juk jie paliudija ir padeda parašą, kad tikrai santuoka įvyko :))
Kitas dalykas, ką užsisakiau iš anksto, buvo palaidinė skirta antrąjai dienai. Vis nesugalvojau, ką rengtis antrąją dieną kaime. Bet norėjau kažko ypatingo, juk tai mūsų vestuvės. Tad sugalvojau, kad tai bus kažkoks vienetinis rūbas ir kaip tik benaršant internete, akis užkliuvo už jau seniai mano pamėgto puslapio - Amalija. Man šios merginos darbai yra nerealūs, ji kiekvieną rūbą išpiešia rankomis, o piešinys plaunant nenusiplauna. Bet pagalvojus, kiek darbo ir pasiūti rūbą pagal išmatavimus ir dar piešinį nupiešti, man atrodė kažkas nerealaus. Tad sugalvojau, kad tikrai palaidinę sakysiuos iš šios merginos. Iš pradžių galvojau apie suknelę, bet suknelių kaina man buvo jau per aukšta, ypač dėl antros dienos, tad apsiribojau palaidine, juk galiu prie jos priderinti bet kokį sijoną, o ir vėliau galėsiu nešioti šią palaidinę. Kai reikėjo pasirinkti piešinį, pasirinkau laumžirgį. Kodėl būtent jį, kaip tik tuo metu, buvau skaičiusi ar straipsnį ar knygą, nebepamenu, bet ten paminėjo laumžirgį ir tai, jog jis yra laimės bei stiprybės simbolis. Aš norėjau tokio simbolio.
Užsakymą Amalija atliko tikrai greitai. Daug bendravome žinutėmis. Negaliu nepaminėti, kokia stilinga, skoninga yra pati Amalija. Ji net žinutes rašė taip stilingai, su visokiais taškiukais, lapeliais, tarpeliais. Wow. Palaidinė buvo labai gražiai supakuota, jūs tik pažiūrėkite, net neišmečiau raištelio su pakabuku, toks jausmas, kad jį gali naudoti kaip kaklo papuošalą, ,,chokerį". Viduje dar buvo išpieštas popieriaus lapas su palinkėjimu.
Visos etiketės, viskas taip išbaigta, skoninga. Aš buvau labai patenkinta. Kaina su siuntimu buvo apie 50 eur.
Kitas vestuvių akcentas - saldainiai, kuriuos dalinome prie bažnyčios. Žinau, kad juos dalina ne visi, bet mes nenorėjome po ceremonijos, bažnyčios teritorijoje laistyti šampano. Mums tai atrodė per daug dirbtina, o šventoje teritorijoje šampanas nelabai susijęs. Tad nusprendėme po ceremonijos dalinti šokoladinius saldainius su mūsų nuotrauka, data ir meilės sudėtimi. Vėl gi, paprašėme, kad juos padalintų kita mergaitė, vyro pusseserė. Saldainiai buvo pintinėje.
Saldainius užsisakiau iš vienos moters, kuri dažnai kelia savo reklamą Facebook grupėse. Savo puslapio ji neturi, tačiau jei naršote įvairiose grupėse, manau, galite užmatyti jos darbų. Sakyčiau, saldainius darė gana ilgokai, net vienu metu buvau suabejojusi ar manęs neapgavo, nes pinigus reikėjo pervesti anksčiau. O paskui tyla ilgą laiką... Tokiu atveju, rekomenduočiau susikurti savo puslapį, nes asmeninė anketa nelabai kelia pasitikėjimą. Kitu atveju, mano vestuvinis stresas išgaravo, saldainius gavau, jie tikrai pasirodė faini, nes galėjome rinktis iš trijų maketų. Mums galiausiai patiko šis :)
Dar iš anksto užsisakiau plaukų papuošalą - šukytes su papuošimu. Šis papuošalas plaukams taip pat buvo rankų darbo. Jį užsisakiau iš Akcentas. Juos galima rasti ir Facebook ir Instagram platformose. Tikrai nežinojau, kokios šukuosenos noriu. Tik žinojau vieną - veliumo nebus. Su juo nepatogu ir man nelabai patinka, tad norėjosi kažko kitokio savo plaukams. Iškart atsiminiau, kad Akcentas daro tokius dalykus, nes jau senai juos seku Instagram'e. Peržiūrėjau asortimentą ir labiausiai krito į akis, šis.
Visokių juokų nutinka planuojant vestuves. Šį papuošalą užsisakiau jau paskutinįjį mėnesį. Atkeliavo jis pas mane gana greit, tačiau kai atidariau dėžutę, iškart pakvipo rūkyta mėsa :D Keista ar ne? Bet visiškai to nesureikšminau, tik juokas paimė, bent jau gali įsitikinti, kad tai tikrai rankų darbas. Mokėjau šiek tiek virš 20 eur.
Ir štai kaip pasidarbavo biržietė šukuosenų meistrė - Ramutė. Tikrai susilaukiau begalę komplimentų dėl šukuosenos ir papuošalo.
Mano auskarai buvo taip pat iš Aliexpress, bandžiau taikyti prie bendro stiliaus. Juokingiausia, kad vestuvių dieną, per visus skubėjimus, aš juos galiausiai pamiršau užsidėti. Ir žinote, kada atsiminiau, kad neužsidėjau? Gal tik po kelių dienų. O siaubas, tai kur buvo mano galva? :D
Mano auskarus galite rasti čia. Buvau išsirinkusi pilkus. Bet jokia čia ne problema, aš juos tikrai užsidėsiu!
Galiu išduoti paslaptį... Mano suknelė buvo taip pat iš ALIEXPRESS. Niekas tuo nepatikėjo. Visi kažkodėl įsitikinę, kad pas kiniečius vien tik šlamštas. Netiesa. Reikia labai domėtis parduotuve iš kurios perki, pardavėju. Mano suknelė buvo dovana nuo mamos. Tai net nebuvo suknelė iš parduotuvės asortimento, mes norėjome jos šiek tiek kitokios, todėl ją man tiesiog pasiuvo. Išsimatavau ką tik įmanoma, pasakėme, ko mes norime ir suknelė buvo pasiūta tik man. Parduotuvė lyg šiol tokios neturi ir neparduoda. Argi tai ne puiku? Mes taip ilgai su mama ieškojome suknelės ir vis nerasdavome nieko įdomaus. Labai nenorėjau suknelės - torto. Tokia beskonybė ne man. Suknelės ,,tortai" tinka tik tobulą figūrą turinčioms merginoms, aš tikrai ne prie tokių, man norėjosi paprastumo, romantikos, nėrinių... Esu be galo laiminga, kad suknelę pasiuvo tokią, apie kokią svajojau.
Taip pat nenorėjau baltos suknelės. Net nežinau, kodėl. Vėliau visi aptarę vestuves dar nušnekėjome, kad ta balta suknelė gal net nebūtų tikusi. Kadangi vestuvės buvo tokio ,,rustic" gamtos, medienos, pievų, senoviškos sodybos derinys, tad baltas sukneles palikime dvarams ar rūmams bei baltiems kėdžių apmušalams. :)
Labiausiai mane nuvylęs dalykas, buvo - mano vestuvinė puokštė... Įsivaizdavau ją visiškai kitaip. Visiškai. Aš labai norėjau baltų, karališkų kalijų. Norėjau, kad puokštė būtų ir paprasta, bet tuo ir graži. Ką man padarė buvo visiška nesąmonė. Taip, tai buvo kalijų puokštė, bet visų pirma, kalijos buvo žalsvos, o ne grynai baltos spalvos. Visų antra, pačios kalijos buvo kažkokios apvytę, vietomis nežymiai parudavusios. Su floriste kalbėjome, kad jeigu tiks, puokštę ji pagyvins baltomis smulkiomis gėlytėmis, nebepamenu, kaip jos tiksliai vadinasi. Bet visiškai netiko... Visiškai. Aš kai pamačiau tą puokštę ir mintyse staiga susprogo mano išsvajotoji puokštė, tai, o karamba! Man ji visiškai nepatiko, visiškai buvo ne tokia, kokios norėjau. Ir kai per vestuves reikėjo mesti nuotakos puokštę, vedėja manęs paklausė ar negaila mesti tos puokštės, galiu mesti kitą, pvz.: tokią paprastą puokštę lauko gėlių, kurią buvo kažkas padovanojęs. Aš tik papurčiau galvą, man net šimtą kartų gražesnė pasirodė ta lauko gėlių puokštė... Tad saviškės visai negailėjau :)
Kad jos nors būtų neapšutusios, net nuotraukoje pažiūrėjus, matos, kad krašteliai nudrėksti, nes jau geltonuoja...
Visos etiketės, viskas taip išbaigta, skoninga. Aš buvau labai patenkinta. Kaina su siuntimu buvo apie 50 eur.
Kitas vestuvių akcentas - saldainiai, kuriuos dalinome prie bažnyčios. Žinau, kad juos dalina ne visi, bet mes nenorėjome po ceremonijos, bažnyčios teritorijoje laistyti šampano. Mums tai atrodė per daug dirbtina, o šventoje teritorijoje šampanas nelabai susijęs. Tad nusprendėme po ceremonijos dalinti šokoladinius saldainius su mūsų nuotrauka, data ir meilės sudėtimi. Vėl gi, paprašėme, kad juos padalintų kita mergaitė, vyro pusseserė. Saldainiai buvo pintinėje.
Saldainius užsisakiau iš vienos moters, kuri dažnai kelia savo reklamą Facebook grupėse. Savo puslapio ji neturi, tačiau jei naršote įvairiose grupėse, manau, galite užmatyti jos darbų. Sakyčiau, saldainius darė gana ilgokai, net vienu metu buvau suabejojusi ar manęs neapgavo, nes pinigus reikėjo pervesti anksčiau. O paskui tyla ilgą laiką... Tokiu atveju, rekomenduočiau susikurti savo puslapį, nes asmeninė anketa nelabai kelia pasitikėjimą. Kitu atveju, mano vestuvinis stresas išgaravo, saldainius gavau, jie tikrai pasirodė faini, nes galėjome rinktis iš trijų maketų. Mums galiausiai patiko šis :)
Dar iš anksto užsisakiau plaukų papuošalą - šukytes su papuošimu. Šis papuošalas plaukams taip pat buvo rankų darbo. Jį užsisakiau iš Akcentas. Juos galima rasti ir Facebook ir Instagram platformose. Tikrai nežinojau, kokios šukuosenos noriu. Tik žinojau vieną - veliumo nebus. Su juo nepatogu ir man nelabai patinka, tad norėjosi kažko kitokio savo plaukams. Iškart atsiminiau, kad Akcentas daro tokius dalykus, nes jau senai juos seku Instagram'e. Peržiūrėjau asortimentą ir labiausiai krito į akis, šis.
Visokių juokų nutinka planuojant vestuves. Šį papuošalą užsisakiau jau paskutinįjį mėnesį. Atkeliavo jis pas mane gana greit, tačiau kai atidariau dėžutę, iškart pakvipo rūkyta mėsa :D Keista ar ne? Bet visiškai to nesureikšminau, tik juokas paimė, bent jau gali įsitikinti, kad tai tikrai rankų darbas. Mokėjau šiek tiek virš 20 eur.
Ir štai kaip pasidarbavo biržietė šukuosenų meistrė - Ramutė. Tikrai susilaukiau begalę komplimentų dėl šukuosenos ir papuošalo.
Mano auskarai buvo taip pat iš Aliexpress, bandžiau taikyti prie bendro stiliaus. Juokingiausia, kad vestuvių dieną, per visus skubėjimus, aš juos galiausiai pamiršau užsidėti. Ir žinote, kada atsiminiau, kad neužsidėjau? Gal tik po kelių dienų. O siaubas, tai kur buvo mano galva? :D
Mano auskarus galite rasti čia. Buvau išsirinkusi pilkus. Bet jokia čia ne problema, aš juos tikrai užsidėsiu!
Galiu išduoti paslaptį... Mano suknelė buvo taip pat iš ALIEXPRESS. Niekas tuo nepatikėjo. Visi kažkodėl įsitikinę, kad pas kiniečius vien tik šlamštas. Netiesa. Reikia labai domėtis parduotuve iš kurios perki, pardavėju. Mano suknelė buvo dovana nuo mamos. Tai net nebuvo suknelė iš parduotuvės asortimento, mes norėjome jos šiek tiek kitokios, todėl ją man tiesiog pasiuvo. Išsimatavau ką tik įmanoma, pasakėme, ko mes norime ir suknelė buvo pasiūta tik man. Parduotuvė lyg šiol tokios neturi ir neparduoda. Argi tai ne puiku? Mes taip ilgai su mama ieškojome suknelės ir vis nerasdavome nieko įdomaus. Labai nenorėjau suknelės - torto. Tokia beskonybė ne man. Suknelės ,,tortai" tinka tik tobulą figūrą turinčioms merginoms, aš tikrai ne prie tokių, man norėjosi paprastumo, romantikos, nėrinių... Esu be galo laiminga, kad suknelę pasiuvo tokią, apie kokią svajojau.
Taip pat nenorėjau baltos suknelės. Net nežinau, kodėl. Vėliau visi aptarę vestuves dar nušnekėjome, kad ta balta suknelė gal net nebūtų tikusi. Kadangi vestuvės buvo tokio ,,rustic" gamtos, medienos, pievų, senoviškos sodybos derinys, tad baltas sukneles palikime dvarams ar rūmams bei baltiems kėdžių apmušalams. :)
Labiausiai mane nuvylęs dalykas, buvo - mano vestuvinė puokštė... Įsivaizdavau ją visiškai kitaip. Visiškai. Aš labai norėjau baltų, karališkų kalijų. Norėjau, kad puokštė būtų ir paprasta, bet tuo ir graži. Ką man padarė buvo visiška nesąmonė. Taip, tai buvo kalijų puokštė, bet visų pirma, kalijos buvo žalsvos, o ne grynai baltos spalvos. Visų antra, pačios kalijos buvo kažkokios apvytę, vietomis nežymiai parudavusios. Su floriste kalbėjome, kad jeigu tiks, puokštę ji pagyvins baltomis smulkiomis gėlytėmis, nebepamenu, kaip jos tiksliai vadinasi. Bet visiškai netiko... Visiškai. Aš kai pamačiau tą puokštę ir mintyse staiga susprogo mano išsvajotoji puokštė, tai, o karamba! Man ji visiškai nepatiko, visiškai buvo ne tokia, kokios norėjau. Ir kai per vestuves reikėjo mesti nuotakos puokštę, vedėja manęs paklausė ar negaila mesti tos puokštės, galiu mesti kitą, pvz.: tokią paprastą puokštę lauko gėlių, kurią buvo kažkas padovanojęs. Aš tik papurčiau galvą, man net šimtą kartų gražesnė pasirodė ta lauko gėlių puokštė... Tad saviškės visai negailėjau :)
Pridedu pavyzdį, tarkime, savo puokštę įsivaizduoju taip:
O galutinis variantas toks:
Kad jos nors būtų neapšutusios, net nuotraukoje pažiūrėjus, matos, kad krašteliai nudrėksti, nes jau geltonuoja...
Tai va..
Iš toli, dar taip nesimato, bet iš arti, tai kas daro nuotakoms nušutusias puokštes? :D Kad įrašo nebaigčiau lūdna gaida, pakalbėkime apie rožių žiedlapius. Jie tikrai buvo mums išeinant iš bažnyčios ir jais pasirūpino mano draugės mama. Tai buvo gyvų rožių žiedlapiai, nes mes nenorėjome jokių ryžių ar dirbtinių blizgučių.
Buvo labai smagu ir gražu būti tokiam rožių lietuje :)
Pakalbėkime ir apie šampaną, kuris tikrai buvo, tik ne bažnyčios teritorijoje. Po bažnyčios visi keliavome pas mano pažįstamą, kuri buvo sukūrusi tokį mini vaidinimą su užduotimis ir t.t. Veiksmo vieta vyko prie ežero, kur pasidarėme daugiausiai nuotraukų. Ten mūsų laukė ir šampanas ir vieno kasnio sumuštinukai. Mano didžiausia baimė buvo, kad svečiai nebūtų alkani ir ištroškę. Tad stengėmės, kad visur būtų maisto.
Laukiančios šampano taurės... Mūsų buvo labai gražiai papuoštos su paukščiukais. Kuomet svečiai atėjo, visi gavo po taurę, seniai nesimatę draugai ir giminaičiai šnekučiavosi. O dar vienas įdomesnių dalykų, jog galvojome norus. Buvo uždegtos kelios žvakės, į kurias, sugalvoję norą, metėme gintaro dulkes.
Kai gintaro dulkės užkrisdavo ant liepsnelės - pavirsdavo į didelę liepsną. Kiekvienas svečias galėjo sugalvoti po norą.
Buvo tikrai labai smagu, o dar ir toks nematytas, nepatirtas dalykas, kuris sukėlė daug emocijų.
Taigi, tai gavosi super ilgas įrašas... o dar atrodo, tiek daug nepasakiau :D Taigi, mielieji, tebūnie tai pirmoji dalis ir vėl jus kviečiu laukti tęsinio. Jei turite klausimų, drąsiai klauskite, aš nesikandžioju :D O dabar kol kas atsisveikinu, kitas įrašas jau bus apie sodybą, stalo puošimą ir panašius dalykus. Vėl gi, jei ieškosite įrašų susijusių su vestuvėmis, pagrindinio puslapio apačioje, ieškokite tag'o ,,vestuvės".
Iki pasimatymo,
Gabrielė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą