Knyga, kurią skaičiau keturis metus

Kaip sunku apsakyti jausmą, kai, kadaise, dar prieš keturis metus, priimiau sau iššūkį perskaityti knygą - Margaret George ,,Kleopatros memuarai" ir po tiek laiko, po keturių metų, per kuriuos, tiek visko įvyko ir, rodos, ši knyga lydėjo mane visur, atėjo tas laikas, kai aš ją perskaičiau! Jūs juoksitės: ir kas čia tokio? Bet juk knyga yra net 944 puslapių! Ir tai turbūt mano pati storiausia perskaityta knyga gyvenime! O nuo ko viskas prasidėjo? 

O prasidėjo nuo to, kad 2015 metais, šią knygą pasiskolinau iš Justinos, kadangi neturėjau tuo metu ką skaityti, o prieš akis laukė visa vasara, tai pamaniau, jog visai vasarai užteks... O juk gavosi net keturios vasaros! Ir aš esu be proto dėkinga Justinai, kad ji man tokiam ilgam laikui paskolino šią knygą ir nei karto nespaudė greičiau ją skaityti ir atiduoti. O skaičiau ją be galo ilgai... Žinoma, nebuvo taip, kad skaityčiau kasdien. Skaičiau įvairiais gyvenimo momentais, įvairiu metų laiku, kartais po darbo, kartais - per atostogas. Tai buvo knyga, kurios skaitymas buvo be galo sudėtingas. Kadangi tai vos ne tūkstančio puslapių knyga, kurios net raidelės mažesnės už skruzdėlytes - man buvo labai sunku ją skaityti ir kalbu apie patogumą. Knygą laikyti sunku, pasidėjus ant kojų ar kitaip, tampa nepatogu skaityti, tad reikia net kelis kartus keisti skaitymo poziciją. Tolėliau knygos padėti negali, nes raidelės labai labai mažos. Tad, jeigu mano skaitymo tempas tikrai greitas, tai ši knyga, kaip koks ledinis vanduo mane labai gesino. Todėl, skaityti buvo ypač sudėtinga. Ir vis pasvarstydavau, kodėl leidykla neišleido kelių tomų? Nes pati knyga buvo tokia įdomi, kad negalėjau jos numesti ir nebeperskaityti, nors ir pats skaitymas būdavo visiška kančia. O juk ir knyga tokia didelė, kad tikrai užima nemažai vietos, tad bemigruodama po mano namus vis ,,užkliūdavo" vyrui už akies, o jis yra tikras pedantas ir, matyt, net mano vyras netikėjo, kad knygą kada nors perskaitysiu, tad vis sakydavo, kad knygą gražinčiau...

Bet... ji buvo tokia beprotiškai įdomi. Apie Romą, apie Senovės Egiptą, apie Cezario ir Kleopatros meilę, karus, gamtą, vaikus, karalystes... Tiesiog trūksta žodžių! Jei tiek daug reikėjo perskaityti, kad įsijausčiau į Kleopatros gyvenimą, kokį apdovanojimą reikėtų suteikti autorei, parašiusiai šitokią knygą? Kiek laiko reikėjo jai parašyti? Kiek laiko reikėjo atiduoti knygos vertėjai, kad ją išverstų į lietuvių kalbą? Ir pati istorija ne šiaip išgalvota, pagražinimų knygoje labai mažai ir visa visa knyga parašyta pagal tikrus įvykius, pagal išlikusius laiškus, istorinius šaltinius, piešinius, skulptūras ir t.t. Sunku net įsivaizduoti, kiek laiko reikėjo paskirti, jog galėtum viską susisteminti ir parašyti istoriją su visais herojų charakteriais, savybėmis, išvaizdos smulkmenomis ir net miestų, sodų, rūmų, šventyklų bei mouzoliejų dalelėmis. Juk čia viso gyvenimo darbas! Todėl aš negalėjau šios knygos tiesiog numesti perskaičius vos pirmus puslapius...

 Bet pati esmė - autorės meistriškumas viską perteikti. Kiekvienas knygos epizodas nupieštas, kaip koks paveikslas, iki tokių smulkmenų, jog skaitydama aš tikrai esu ne savo namuose, o ten, Egipte, valgau figas, žiūriu pro pravertą langą į tamsų kaip rašalas dangų ir galvoju apie ateinantį karą, galvoju, apie savo laivus, kaip jie tūno lygiame it veidrodis vandenyje, pasislėpę it šešėliai ir pasalūniškai laukia priešo, o mano auksinis vestuvinis vėrinys ir šalti kaip ledas rubinai, vėsina mano kaklą ir rodos nuo įtampos, į visas puses iššokinės visi brangaus papuošalo deimantai. Taigi, jei teisingai suprantate, noriu pasakyti, kad tik tikras plunksnos meistras gali taip smulkiai, ne varginančiai, o įdomiai ir sužavėdamas aprašyti kiekvieną suknelės siūlę, kiekvieną kūno lopinėlį ir net garsiausi kulinarai nesugeba aprašyti savo patiekalų taip, kaip juos aprašė Margaret George. Rodos, skaitai apie artėjančią puotą ir jauti tų patiekalų skonį burnoje arba vyno. Arba, vaikštai po sodą ir matai visas tas gėles, visus krūmokšnius, takelius ir net nuodus gaminančius augalus, kurių lapeliai ir stiebas yra būtent toks ir ne kitoks. O kur dar pačios Kleopatros išgyvenimai, mintys, samprotavimai. Ji buvo tokia protinga ir sumani, diplomatiška, nepaprasto grožio Egipto karalienė. Jos dėka, Egiptas buvo pasiekęs savo aukso amžių. Bet sunku, tiek visko atpasakoti, kiek pasakyta šioje knygoje. Aš tiesiog labai džiaugiuosi ją perskaičiusi. Nes kas kartą ją skaitydama turėdavau apie ką pagalvoti, ji man davė daug minčių ir privertė pamąstyti, juolab aš esu istorinių knygų mėgėja, man tikrai patinka knygos apie neišgalvotus personažus, o tikrus įvykius ir ypač kai tai susiję su mitologija arba senovės civilizacijomis. Tai tiesiog yra nuostabi knyga ir jeigu jūs mylite geras knygas, labai rekomenduoju ją perskaityti. O dabar aš tiesiog svajosiu, kaip norėčiau aplankyti Egiptą ir pabūti dvasiškai ten su Kleopatra...

Gabrielė