Vestuvių detalės. II dalis

Atėjo laikas, kada prisiruošiau parašyti dar vieną įrašą apie mūsų vestuves. Tiesa, gerai, kad Justina man priminė. Matomai, ji labai laukia tokių mano įrašų. Gal nusimato šventė? :) Man vis dar nostalgiškai liūdna, kad ši mūsų šventė ėjo ir praėjo. Taip greitai, kaip mirktelėjimas. Tačiau, visada labai gera viską atsiminti. Kaip ir sakiau, šis įrašas bus apie stalo dekorą, sodybą ir kitas likusias neapkalbėtas detales. Ir labai labai ilgas, tad pasitaisykite arbatos ir paplepėkime.

 Jei skaitėte ankstesnius įrašus, turbūt prisimenate, jog sakiau, kad viską dekoravome patys su artimųjų bei sodybos šeimininkų pagalba. Kaip ir minėjau, šventės vietoje buvo tik tuščia salė, kurią per savaitę turėjome paversti šventės vieta. Taigi, savaitė iki vestuvių buvo juoda. To dėka, net keli kilogramai nukrito, kas yra tik pliusas per vestuves, tiesa? :) Tad tai buvo labai įdomus iššūkis, nes juk viskas buvo vardan mūsų šventės.

 Štai kaip atrodė salė pačioje pradžioje. Tad tikrai, turėjome daug darbo. Juk net nebuvo stalų, prie kurių susės svečiai. Tad mano vyras, kartu su sodybos šeimininku, dieną iki vestuvių, darė stalus.

Kadangi trūko vietos, kur būtų galima pasidaryti vestuvinių nuotraukų, sugalvojau, kad galime padaryti arką. Iš pigu.lt nusipirkau specialią arką, gėlėms ir vijokliams sodinti, iš Aliexpress atsisiunčiau medžiagos ir pompomsų (popierinių gėlių) ir dieną prieš, apraišiojome arką. Atrodė visai gražiai, tik nepaskaičiavau, kad medžiagos šiek tiek per mažai. Buvo galima dar daugiau aprišti arką, kad ji būtų dar ,,storesnė", labiau išsipūtusi. 

 Kai puošėme arką, buvo toks vėjas, galvojome arba tą medžiagą išpūs vėjas, arba visa arka nuskris į laukus. Bet arka liko stovėti vietoje. Vėliau dar sugalvojome atnešti ir pastatyti suoliuką, kad svečiai galėtų atsisėsti, pasišnekučiuoti. Deja, fotografuotis beveik neturėjome laiko, o dar ir pradėjus švęsti salėje, pradėjo lynoti. Tad laiko nuotraukoms atradome tik temstant. Užtat antrąją dieną, suoliukas beveik visą laiką buvo užimtas.

 Mūsų svečiai galėjo nakvoti klėtyje, kurią nusprendžiau šiek tiek pagyvinti. Juk vestuvės vyko kaime. Tad padarėme dar vieną vietelę nuotraukoms. Žinoma, daugiausiai visi fotografavosi antrąją dieną, bet buvo dar smagiau! :)

Be viso to, buvau iš Aliexpress nusipirkusi tokį foto rėmelį, kurį taip pat pakabinome ant klėties sienos. Kas norėjo, galėjo fotografuotis.

Dar iš tokių dekoro detalių, turėjome rodyklę, rodančią į vestuvių vietą, kad žmonės teisingai nueitų. Kai pamačiau tą rodyklę internete, kaip sakoma, įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio. Man ji pasirodė labai graži ir puošni.

Taip pat, ant medžių pakabinome įvairių stiklainiukų su žvakutėmis. Tik įdomu ar juos kas pastebėjo? Ar atkreipė dėmesį į visokias smulkutes detales? Vėliau, naktį, kad nebūtų labai tamsu, tas žvakeles uždegėme, atrodė visai romantiškai, tik tiek, kad visą vakarą mus lydėjo lietutis.

Taigi, grįžkime į salę... Kur įvyko mūsų šventė. Matėte nuotrauką tuščios salės, o dabar parodysiu, kaip ją papuošėme. Juk nuotraukos labiausiai perteikia vaizdą.

Čia buvome padarę dar vieną kampelį nuotraukoms. Matote, net pakabinome girliandą per visą kampą, kuri eina nuo viršaus iki apačios. Tačiau atvykę, jau į savo šventę, pamatėme, kad čia įsikūrė muzikantai ir jokios jaukios fotosienelės nebeliko... Na ką gi, mes buvome planavę, kad jie įsikurs kitame kampe, tačiau, turbūt netiko rozetės ir panašiai, tad jie užimė mūsų kampelį. Nieko nepadarysi.

Taip pat, salėje esančioms lentynoms norėjosi suteikti šiek tiek puošnumo ir gyvybingumo. Tad papuošėme keletu detalių.

Eifelio bokštas pas mus vyravo nebereikalo. Juk Paryžius - meilės miestas. O ir kiekvienam svečiui, prie lėkštės buvome padėję po dovanėlę - mažyti Eifelio bokšto raktų pakabuką. Vėliau, pastebėjome, kad net vedėja buvo su suknele ant kurios buvo pavaizduoti Eifelio bokšteliai. Na ir sutapimas!

Kas norėjo, iš svečių, galėjo pasiimti ir po paakių kaukę, su mintimi, kad nuo ryto jaustųsi kaip pailsėję. 

Dauguma dar šių nuotraukų yra darytos dieną prieš vestuves. Kai žiūriu į nufotografuotas detales - džiaugiuosi, kadangi, beveik jų niekas ir nefotografavo. Gal tikrai nepastebėjo? Dar nuotraukoje matote specialų staliuką palinkėjimų knygoje pasirašyti. Staltiesė tikrai susiglamžiusi, bet nebijokite, mes ją išlyginome, tiesiog dieną iki vestuvių norėjome pažiūrėti maždaug kaip tai turėtų atrodyti. O štai čia yra mūsų palinkėjimų knyga, kuri taip pat su mažu Eifelio bokštu. O ši knyga, patikėkite, turi kitą istoriją.

Merginą, kuri daro palinkėjimų knygas, susiradau Facebook puslapyje. Užsisakiau šią knygą iš jos, gal prieš pusę metų. Tačiau vis nesulaukdavau jokių žinių. Ėjo mėnesiai: birželis, liepa, jau rūgpjūtis... Knygos dar vis nėra, o iki mūsų vestuvių buvo likę nebedaug dienų. Per tą laiką, aš tai merginai rašiau kelis kartus ar tikrai padarys man knygą, o gal nespės, tada dar kitur užsisakyčiau. Ji vis tikino mane, kad knyga tikrai bus. Ir ką jūs manote? Iki vestuvių likus gal trims dienoms aš jau jai tikrai piktokai parašiau, kur mano knyga, nes ir pinigai jau buvo sumokėti ir šventė nebe už kalnų. Mergina man parašė, jog knyga jau į pabaigą ir tikrai ją gausiu... Ir aš tikrai tą knygą gavau... Tik jau mūsų vestuvių dieną... Kurjeris ją atvežė ir paliko ,,Eurokos" parduotuvėje. Tai gerai, kad vyras važiavo paimti puokštės, tai paimė ir knygą. Bet... jeigu aš būčiau buvusi ne namie? Jei kurjeris būtų užvežęs tik po pietų? Arba išvis neatvežęs? Tai per plauką vos nelikome be palinkėjimų knygos... Ir būtų tikrai negražu, kai užsisakai prieš pusę metų ir gauni dieną po šventės... Žodžiu, dėl to tikrai buvau nusivylusi, bet džiaugiuosi, kad knyga atkeliavo. O pati knyga tikrai labai graži ir kokybiška. Mums labai ji patiko, tik, kad bėda su užsakymu labai sujaukė mintis...

O dabar keliaukime prie pagrindinio stalo...

Taigi, stalai buvo padaryti, juos jau puošėme dieną prieš vestuves. Ant stalų dėjome veidrodžius, juos dekoravome žvakėmis, gėlėmis, kristaliukais.

Taigi, stalą suserviravome su mama ir anyta. Taip pat paruošėme saldaus stalo dekorą.

Taigi, pagaliau nusiplukę ir pasiruošę galėjome atsipūsti. Toliau viskas turėjo vykti savaime, bet aišku, visada atsiranda įvairiausių nesklandumų, tai maistas tiekėjams netilpo atvežti tai dar kas nors... Gerai, kad turėjome pačius nuostabiausius svečius, kurie mums labai daug padėjo. Taip pat, labai dėkoju pusseserei, kurią įpareigojau viską fotografuoti šventės metu, nes salėje fotografės jau nebeturėjome.

 

Stalo korteles dariausi pati. Žinoma, turėjau pagrindą pačios kortelės, tačiau šiek tiek kruopštumo reikėjo iškerpant ir suklijuojant vardus. Manyčiau, rezultatas visai pasiteisino.

Nežinau, kaip svečiams, bet maistas mums buvo tikrai skanus ir jo buvo ganėtinai daug. Be to, atsižvelgėme, jog mano pusseserė yra vegetarė, tad specialiai jai buvo patiekta žuvis. Manau, labai svarbu atsižvelgti į savo svečius. Nes visada pagalvoju ir apie save, juk norėčiau, kad kokioje šventėje apie mane pagalvotų.

Pereikime prie saldaus stalo, kurį man darė Justina (išskyrus tortus). Jūs žinote, kad Justina yra keksiukų meistrė ir jos gaminiai tikrai papuoš bet kokį stalą. Tai Justinos paprašiau ir keksiukų, ir cake popsų, ir sausainiukų, morengų ir t.t... Visi jos gaminiai nepakartojamai skanūs, puošnūs ir įspūdingi.

Mūsų vestuvėse buvo trys tortai. Tačiau taip ir neįamžinome trečiojo torto. Jis buvo kitame pastate, mergaičių arbatinėje. Mes buvome sugalvoję padaryti dvi atskiras zonas. Vieną - moterims, kur būtų arbatos, kavos ir torto. O kitą zoną - vyrams, kur būtų alus su užkanda. Vyrų zona buvo įkurta garaže, kadangi pasitarę nusprendėme, kad vyrams reikia susiburti ten, kur purviniau, kur pilna įvairių įrankių ir pan. O moterų zona buvo įkurta pagrindinio namo gonkelyje. Ar žinote, kas yra gonkelis? Toks stiklinis įėjimas į namą, kaip terasėlė. Ten damutės galėjo gerti kavą, plepėti, paskanauti torto (kuris buvo, bent jau man pats skaniausias iš visų trijų). O kiti tortai atrodė štai taip.

 

Tortas, turėjęs būti panašus į knygą? Ar jums panašus? Man tai nelabai, juk nėra net nupieštų puslapių, nors papuoštas visai gražiai. Ir skoniai buvo du, pusė torto vieno skonio, kita pusė - kito skonio.

 

 O štai taip atrodė mūsų pagrindinis tortas. Norėjome visiškai paprasto torto, be cukraus masių, to vadinamojo nuogo torto. Tortas mums tikrai patiko, vienas aukštas buvo snikerinis, o kitas - kriaušių ir citrinų skonio. Tikrai buvo skanu, o ir patogu, nes nereikėjo knibinėti cukraus masės, viskas buvo suvalgoma.

Dar vienas įspūdingiausių dalykų, kuris paliko įspūdį svečiams - milžiniškas keptos duonos ir užkandžių padėklas prie alaus. Ir vaizdas ir skonis buvo wow. Aš pati daug kartų ėjau nugvelbti sūrio ar duonos gabaliuką, nes buvo labai labai skanu.

Tad dėl maisto tikrai esu patenkinta. Visko visiems užteko. Lyg ir nieko nepritrūko, visą laiką juokėmės, žaidėme žaidimus, šokome. Dvyliktą valandą šovėme fejerverkus. Manau, mūsų šeimoms reikėjo tokio susibūrimo, tokios šventės. Taip pat susitiko senai nesimatę žmonės. Vėliau, visi nuėjo miegoti, kas kur. Man irgi jautėsi nuovargis, norėjosi eiti ir nusnūsti. Kai visi sumigo, mes su mama nuėjome tvarkyti stalo. Tiesiog, kad rytą visi atsikėlę nepamatytų šiukšlių kalno. Ir juolab nenorėjome, kad sodybos šeimininkai eitų ir rinktų mūsų purvinas lėkštes. Tad kiek galėjome, viską aptvarkėme, išlydėjome muzikantus ir galiausiai patraukėme miegoti. 
Rytą, mane pažadino klegesys ir plepesiai namo gonkelyje. Mūsų tėvai jau buvo atsikėlę ir gėrė kavą, tad pabudome ir mes. Norėjosi dar su visais pasibūti. O rytas pasitaikė labai saulėtas ir gražus! Kava ir tortas pusryčiams? Štai ko visi norėjo iš ryto. Vėliau dar pasidarėme daugybę nuotraukų, o apie 11 val. atvyko maisto tiekėjai, kurie paruošė pusryčius, tad visi, kas pasiliko, dar papusryčiavo, pabendravo. Kiekvienam svečiui dar buvome paruošę po ,,pagirių maišelį".

Bent jau man ši idėja buvo tokia super! Aš taip ja tikėjau ir degiau ja. Norėjau, kad kiekvienas svečias galvotų, kad jie mums yra svarbūs, kad jie mums rūpi. Tad kiekviename maišelyje svečiai galėjo rasti po: ausų krapštuką, mini dantų siūlą, pleistrą, lipduką su žodžiu ,,ačiū" ir po tabletę. Kurią atidarius, buvo raštelis: ,,Ačiū, kad buvote kartu". Labai tikiuosi, kad svečiai tai įvertino, nes dalyvaudama vestuvėse, pagalvočiau: kaip miela, kad mumis rūpinasi.

Taigi, visi dar paplepėję, pamažu išsiskirstė. Kai kurie draugai išvažiuodami, mums sakė ,,Ačiū". Nežinau, kodėl jie taip sakė, nes ačiū sakome mes, tiems, kurie buvo kartu, tiems kurie padėjo. Taip pat tiems, kurie nebuvo šalia, bet mintimis buvo kartu. Net keturi mūsų vestuvių svečiai, specialiai dėl mūsų grįžo iš užsienio. Pasirodo, jei nori, tu gali viską. Dabar dar karts nuo karto peržiūriu svečių rašytus atvirukus, perskaitau palinkėjimų knygą. Taip gera skaityti gražius žodžius ir palinkėjimus, žinoti, kad yra tiek nuostabių žmonių aplinkui. Tikiuosi, šis įrašas jums buvo įdomus, gal pasisemsite kokių idėjų. O jei turite klausimų, rašykite, patarsiu kiek galėsiu iš savo varpinės. 

Gabrielė