Tikru poilsiu vadinu laiką, per kurį galiu atsitraukti nuo visų užpuolusių darbų ir problemų. Kam jų nepasitaiko? Tačiau, net retėjantys tinklaraščio įrašai rodo, jog rutina pirmauja šiose varžybose. Pažadas sau, jog skaitysiu daugiau knygų - labai slidus ir kartais nepasiduodantis, tačiau vis dėl to, mano knygų traukinukas pamažu važiuoja pirmyn. Iš tiesų, labai laukiu to laiko, kada galėsiu visa savo širdimi atsiduoti šeimai ir namams, nes darbymečio įkarštis žnaibo mane it degantis botagas. Ir aš jau dabar norėčiau užbaigti šį maratoną, bet dar kol kas negaliu. O aplinkiniai labai dažnai pamiršta apie mano nėštumą ir per ne lyg dažnai ima piktnaudžiauti mano gerumu. Tad mano geriausias draugas yra vėlus vakaras, kai visi nurimsta ir aš galiu apsikabinti mėgstamą knygą arba pasidžiaugti galinti ištiesti kojas ir klausytis tokių artimų, jau įsibėgėjančios nakties garsų. Ir mano vakarų rezultatas - perskaitytos Erikos Umbrasaitės knygos, o gal knyga? Sunku net teigti, kai dvi knygos taip patogiai sugulusios vienoje.
Tikintys prietarais visada sakys, kad besilaukiant negalima skaityti tokių ,,neigiamų" knygų (turbūt pavadinimas išduoda, jog knyga apie vėžiu sergančią moterį). Tačiau, man patinka knygos, kurios yra apie tikrą gyvenimą, emocijas, žmogaus ryšį su kitu žmogumi. Neneigsiu, jog idėją skaityti būtent šią knygą, gavau iš žinomos tinklaraštininkės Gretos Bitinaitės. Prisimenu, jog jai labai patiko ši knyga, tad nusprendžiau ir aš pabandyti paskaityti. Knygos anotacija iškart nuteikė, kad knyga visai ne pesimistiška, o atvirkščiai - paremta humoru. Optimistinės autorės įžvalgos sužinojus šią baisią diagnozę, atlikus begales tyrimų ir ištvėrus visą chemoterapijos kursą, labai teigiamai stebino. Gal todėl, kad skaitant knygą, tai tapo nepamirštama praeitimi? Labai žavėjausi knygos herojės vyro vaidmeniu, kad jis visuomet buvo šalia ir niekas jo neatbaidė. Gal kiek ironiška, bet ir man šią knygą teko skaityti ant sofutės poliklinikoje, atliekant gliukozės testą.
Sunku suvokti ir žodžiais perteikti, kiek iš tiesų autorei teko ištverti. Galima viską aprašyti, bandyti perteikti, bet nebuvęs žmogaus batuose - nesuprasi, kiek visko įvyko iš tiesų. Džiugu, kad nagais įsikabinusi į gyvenimą, autorė dar rašė dienoraštį, kuris virto knyga. Be viso to, spontaniškas sprendimas pirmosios dalies pabaigoje, viską palikti ir išvykti gyventi į Prancūziją daug ką apvertė, tad antroji knygos dalis, o gal tiksliau, antra knygos pusė, apie gyvenimą svetimoje šalyje mane šiek tiek nuvylė...
Autorė pasakoja, kaip Prancūzijoje sutiktas prancūzas apverčia viską aukštyn kojom, o ji pati nebegalinti atsiginti nuo jo žavesio. Kas tas vienišas, paslaptingas vyras, kas kartą sutikęs ją, smeigiantis savo geidulingą žvilgsnį? Knygos herojai vis sunkiau apsispręsti, juk blaškymasis tarp dviejų vyrų - ne koks gyvenimo būdas. Tad ieškojimas įvairiausių ženklų, ėjimas pas būrėją ar prietarų paisymas sukelia dar daugiau dvejonių ir klausimų. Mano nusivylimui, herojė priima sprendimą palikti savo vyrą, kas galbūt man pasirodė per daug egoistiška. Tačiau knygos pabaigoje, tema nukreipiama į dienoraščio autorės mamą, kuriai diagnozuojamas vėžys.
Nesu įsitikinusi ar antroji knygos dalis yra visiškai tikra istorija? O gal yra pagražinimų ir išsigalvojimų? Kitą vertus, visai ne idilė, tačiau mano nuomone, lengviausia buvo pabėgti pas svetimą vyrą, pamiršti visas problemas, o svarbiausia užmiršti, kas dėl tavęs aukojosi ir ištvėrė viską, kaip sakant - nelaimėje. Ar tai būtų pavykę prancūzui? Labai abejoju, todėl maža pramoga praranda vertę. Dėl to, antroji knygos dalis man sukėlė neigiamų minčių ir prieštaravimų. Ir suidealizuota knyga, pasirodo, nesanti jau tokia vertinga, tad pasvarstau, gal antros dalies net nereikėjo?
Mano vertinimas: 7/10
Puslapių skaičius: 187 ir 227
Gabrielė
Tinklaraščio administratorius pašalino šį komentarą.
AtsakytiPanaikinti