Galbūt ir pačiai keista sugrįžti į tinklaraštį, o juk tiek išgyventa, patirta, išmokta... Medžiai jau nuogut nuogutėliai, o rudeniškos darganos tik ir skatina rašyti, sustoti, apsižvalgyti, kurti, dalintis... Šitas ruduo buvo pats sunkiausias iš visų. Mano mylimiausias metų laikas ėmė ir nuvylė mane, pavogė iš manęs laimę, sveikatą... Kaip vagis, pačiupęs rankinę, ėmė ir nuskuodė tolyn... O joje juk buvo mano brangiausias... ruduo...
Galbūt kiekviena patirtis savotiškai praturtina, prideda dar vieną rievę kaip medžiui. Ir aš jau visai nebe ta, kokia buvau vakar. Ir to vakar jau nebėra. Ir kaip sakė Jonas Mekas, nesvarbu praeitis ir ateitis nesvarbi. Svarbu yra tik dabar...
Taigi, gyvenimas mus bloškė, kaip didžiulė banga. Susipažinome su populiariuoju kovidu. Ir tikrai buvo visko, bet galiausiai esame čia. Turiu mintyje, jog ant žemės. Ir po ligoninės, mano vaikui reikėjo kaip reikiant atsigauti, sustiprėti, tad išvažiavome reabilituotis į Palangos vaikų sanatoriją ,,Gintaras".
Tad šiame įraše ir noriu pasidalinti su jumis savo patirtimi, kaip mums sekėsi, ką patyrėme ir pamatėme. Juk į visai kitą Lietuvos pusę išvažiavom beveik mėnesiui laiko su tikslu išsisveikti.
,,Gintarą" pasirinkome, nes turėjome tik du variantus. Tiesa, Lietuvoje yra tik dvi sanatorijos vaikams, tad pasirinkome Palangą, nes Druskininkai mums žymiai toliau. Bet visiškai nesigailiu! Ši sanatorija yra pati didžiausia Baltijos šalyse. Tikrai... Neskaitant to, jog ten dirba apie 200 darbuotojų, bet ir pats pastatas yra milžiniškas labirintas. Kol nueini iš vieno galo į kitą, o dar iš vieno aukšto, į kitą aukštą. Ir jau nebekalbu apie milžinišką teritoriją aplink pastatą - vaikų žaidimų aikštelė, lauko treniruokliai ir lauko šachmatai, krepšinio aikštelė, tinklinio aikštelė, automobilių stovėjimo aikštelės ir t.t.
Visas personalas yra nuostabus! Visi labai draugiški, daug šypsosi, kalbina. Visur aplink sklando labai gera aura.
Valgykla yra milžiniška! Tokia didelė, jog net turi savo administratorę. Maistas išties skanus. Vaikai čia gauna pilną maitinimą, o tėveliai atvykę kartu, gauna pietus.
Palatos yra pagerintos tiems, kurių vaikučiai dar mažesni ir jie atvyksta su tėveliais. Viskas suremontuota, tvarkinga, šviesu, kambariai atskiri dviviečiai arba su trimis lovomis, jei atvyksta su dviem vaikučiais. Yra spinta, patalynė, rankšluosčiai ir net televizorius. Kiekvienas kambarys turi savo tualetą ir dušą, taip pat - balkoną su džiovykle, kas daugiau aktualu vasarą.
Procedūros vyksta kasdien, išskyrus sekmadienius ar šventines dienas. Kadangi pataikėm atvykti, kuomet buvo ilgasis šventinis savaitgalis, turėjome kelias laisvas dienas, per kurias galėjome patyrinėti apylinkes. Nuostabu tai, kad pasitaikė saulėtos dienos, o lapkričio mėnesį tai išties retas atvejis.
,,Gintaro" sanatorija yra beveik prie pat Gintaro muziejaus ir viso rūmų parko, tad apvaikščiojome jį visą. Net ir rudenį čia labai gražu, žmonių mažiau, bet medžiai, gamta, takeliai - nuostabūs! Ne kartą ėjome lesinti antyčių, o juk vaikui tai labai smagu. Taigi, Gintaro muziejus, Tiškevičių rūmai ir parkas, pilnas skulptūrų, tvenkinių, knygų namelių - būtina aplankyti!
Kas įdomiausia, jog parke yra ir botanikos sodas, kuris rudenį atviras visiems ir nemokamas, o ten yra nuostabių augalų su informacinėmis lentelėmis, taip pat, suradome ožkyčių ir įvairių paukščių - povą, vištytes. Taigi, ožkytės vidury Palangos - vyšnia ant keksiuko! Taip pat, ten yra oranžerija, kurią galima aplankyti vasarą, tad ateityje jau numanau, ką galėsiu pamatyti. Žinoma, rudenį nereikia kažko labai tikėtis, gėlės nužydėję, likę tik sezoniniai augalai, bet pasivaikščioti įdomu.
Dar, man visiškai negirdėta vieta Palangoje, buvo Pasakų parkas. Su vaikais atvykti į šį parką - rojus! Nors jis ir nedidelis, bet labai įdomus! Paspaudus mygtuką, informacinėse lentelėse, pasigirsta I. Valinskienės balsas ir ima sekti pasaką... Kiekviena pasaka turi savo skulptūrą. Yra ir supynių! Tad išties įdomu paklausyti sekamų pasakų, pasivaikščioti po parkelį, nors jis ir nedidukas.
Paėjus šiek tiek toliau, galima pamatyti Antano Mončio namus - muziejų. Gražus namas, su nuotraukų paroda ant sienos, nors į vidų nėjome, bet, manau, suaugusiems tikrai ten būtų įdomu.
Taip pat šalia, galima išvysti ir kitokių perliukų, pavyzdžiui sėdintį dramblį arba Eglės vartus.
Dar labai norėjau pamatyti garsiąją Vilą Komodą. Tiek apie ją girdėjau ir niekad nemačiau... Man buvo šokas, kai google maps suvedžiau jos buvimo vietą. Pasirodo, ji prie pat fontano einant link pėsčiųjų tilto. O koks nuostabus rožynas šalia ir pati vila įspūdinga. Tokia tobula, graži, karališka dėžutė. Su fontanu priešais akis.
Taip pat, šalia, pamačiau, jog yra Palangos kurorto muziejus. Nors į vidų nėjome (nes su mažu vaikučiu kol kas išvis vengiame eiti į muziejų vidų), pats pastatas buvo tiesiog meno kūrinys! Kiek išraižymų, kupoliukų, etnografinių motyvų. Nuostabus pasakų namelis. O šalia yra labai gražus skverelis su suoliukais, ant kurių puikuojasi Palangos haiku konkursui kurti eilėraštukai. Smagu paskaityti.
Dar, kai būnu Palangoje, visada labai svajoju užlipti į bažnyčios bokštą ir pamatyti viską iš aukštai. Pasirodo yra tokia galimybė, bet vis dar neišeina. Tad palieku ateičiai.
Klaidžiojant toliau, suradau Signatarų alėją. Labai jau pilka, cementinė, bet įdomi. Nors ir trumpoka, einant ja, suradau Liudo Mažylio biurą. Atsimenat Liudą Mažylį?
Turgus, šaltuoju sezonu, nelabai įspūdingas... Vos keli prekeiviai, nors ir darbo valandos ilgokos. Maisto ten daugiau nei daiktų, o taip ieškojau šaliko...
Dar iš įdomesnių dalykų, ką suradau netyčia, tai Pikačiu piešinys J.Simpsono gatvėje ant namo sienos.
Taip pat Jono Šliūpo skulptūra ir muziejus. Muziejų nemažai... Taip, kad reikės kada eiti tik į muziejus. Dar yra ir šunų muziejus, su didele šuniukų kolekcija. Įdomu, bet vėl kitam kartui.
Grafų Tiškevičių alėja irgi nuostabi, gal jau ir daug kam žinoma, bet vistiek primenu, gal kas ir suras netyčia. Tai tiek mano atrastų retesnių vietelių. Žinoma, jūra, tiltas, žiūrėjom ir dar neatsižiūrėjom, reikės vėl kada atvykti. Bet vistiek įdomu ar jums buvo kokia negirdėta vieta ar visgi visas žinote? Lauksiu komentarų! Taigi, iki pasimatymo, jūra! Nors ir pačiomis liūdniausiomis aplinkybėmis čia atsidūrėme, jūra bent jau sielą tikrai pagydė, o sanatorija pagydė mus...
Gabrielė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą