Kiekvieno rašančio žmogaus geriausia naujiena yra ta, jog jis parašė knygą. Seniai buvau užklydusi į šį tinklaraštį, bet tik todėl, kad uoliai rašiau, rinkau medžiagą savo antrai poezijos knygai, antram mano kūriniui. Ir džiugi naujiena ta, jog ji greit pasirodys! Ko dar galiu norėti? Atidaviau labai daug savęs, savo laiko, jėgų. Daug dėliojau, rinkau žodžius, bandžiau įpūsti jiems gyvybės. Stengiausi, kad eilės būtų kokybiškos, turėtų prasmę. Nėra naujiena ta, jog nemėgstu visų tų ,,tra lia lia". Visada noriu pasiekti vandenyno dugną, bet tik skaitytojas įvertins, ar jausiu jį ar tik plūduriuosiu kažkur pusiaukelėj. Taip pat, dažnai save pagaunu dalyvaujant Instagram'o iššūkiuose. Knygų mylėtojų bendruomenė ten fantastiška! Dažnai įtraukia ir mane. Tad vienas iš pažadų, buvo daugiau skaityti poezijos. To dėka, visai neseniai perskaičiau net 3 tokias knygas. Apie jas šiandien ir noriu papasakoti.
Silvija Laurenčikaitė ,,Mano laiko spalvos".
Visiškai nieko nesitikėjau iš šios knygos. Seniai išleista, sakau, gal ir požiūriai jau nebe tie... Ir tik pradedu skaityti, žiū! Parašyta apie Radvilas ir Biržus, apie čigonduobes (kas man pasirodė, jog turėtos omeny smegduobės), apie Pasvalį... Ir aš tik išpūčiau akis, oho... Juk mano kraštas! Kaip įdomu! Ir pakliuvau... Į visus apylinkių kaimus ir miestelius, ir į tas čigonduobes, kurios tokios mistinės pasirodė, ir juokų nepagailėta - autorius nemažai šmaikštauja. Eilėraščių daug ir tai tikrai ne vieno vakaro skaitinys. Bet kas mane labiausiai nustebino - tai meistriškai surimuoti eilėraščiai. Man rodos, nebuvo žodžio, kuriam nebūtų atrastas kitas, skambantis panašiai. O tų eilėraščių galybė! Ir net nesikartoja. Autorius tikrai turėjo gerą fantaziją. Dar puoliau ieškoti tos Žvirgždės, sakau, gal mūsų rajono kaimas, bet nesu tokio girdėjusi. Tai pasirodo - Pasvalio. Nesu buvus ten, bet dabar visai įdomu, gal ir autorius iš ten kilęs? Vis tiek - kraštietis. Tikrai patiko šis poetas ir jo kūryba, Nors knygelė ir senoka, joje yra nespalvotų fotografijų.
Leidykla: Vaga
Nijolė Stunskaitė - Vilkė ,,Moteris, kurią myli strazdai".
Gan žavus pavadinimas žadėjo, kad bus stiproka knyga, bet teko nusivilti. Knygelę pagyvina autorės, iš žolynų kurti, paveikslai. Ir šiuo atveju, aš jais daugiau gėrėjausi, negu poezija. Man, kūrėjos eilėraščiai buvo lyg daugiasluoksniai paveikslų pavadinimai ir į autorės parodą tikrai ateičiau pažiūrėti, kaip kruopščiai išklijuotos šakelės ir kiti sausuoliai. O štai rašymui esu gan kritiška. Reikėtų dar nemažai padirbėti.
Leidykla: Žaltvykslė
O kokia jūsų draugystė su poezija? Ar skaitote? O gal tai rečiausiai pažįstamas žanras? Man atrodo, Lietuvoje trūksta geros, stiprios poezijos. Autoriai dažnai bijo eksperimentuoti, renkasi jau pramintus kelius. Bet aš labai noriu įrodyti, kad poezija keičiasi. Kad ji turi įvairių pavidalų, tik reikia surasti autorių, poetą, kuris būtų ir skaitytojo bendramintis.
- Gabrielė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą