Keliaukime kartu: savaitgalis Klaipėdoje

Kartais norisi ištrūkti iš namų. Na, kad ir visai trumpam, kad ir netoli. Bet norisi to mažo nuotykio, pabūti su draugais, kažką naujo pamatyti. Kiekviena kelionė praplečia akiratį, kažko išmoko. O kur keliauti? Jeigu leidžia galimybės turbūt labai lengva nuspręsti, bet neturint daug laiko ar biudžeto, tenka apsiriboti trumpomis ir netolimomis išvykomis. Bet prieš išvykstant iš Lietuvos, nepamirškit po kampelį išnarstyti ir savo tėvynės, nes galiu lažintis, kad jos visos dar tikrai neapkeliavot ir kiekvieno mažo stebuklėlio dar nepamatėt. Tad jei taupyklėje dar nėra pakankamai pinigų svajonių atostogoms, gal šį kartą pamatyk kažką Lietuvoje, juk mūsų šalis yra tokia graži, tiek daug vietų, kurios yra vertos būti pamatytos. Todėl nieko nelaukit, griebkit savo draugus ir leiskitės bent vienai dienai į mažą, nuotykių pilną išvyką.

Pirmasis mūsų sustojimas - Kretinga. Čia iš anksto pasižymėjome vietą, kurią tiesiog privalome aplankyti.

Kas toji vieta? Tai kadaise grafams Tiškevičiams priklausęs Kretingos dvaras. Dvare įsikūręs muziejus ir įspūdingas žiemos sodas. Iš lauko pusės dvaras labai gražus, sutvarkytas, į akis krenta didžiulis stiklinis pastatas. Vasarą čia būtų labai gražu, nes dvaro teritorijoje yra ir parkas.

Pirmiausia, aplankėme centrinio muziejaus ekspozicijas susijusias su archeologija, dvaro gyvenimu ir interjeru. Muziejus įdomus, bet nėra kažko labai įspūdingo. Didžiausią įspūdį asmeniškai man paliko mamuto kaulai.

Iš muziejaus patekome ir į mūsų didžiausią tikslą - žiemos sodą. Vaizdai tikrai atima žadą, akimirkai pamiršti, kad esi sode, o ne gyvoje gamtoje. Čia pamatėme ne tik augalus, bet ir baseine plaukiojančias didžiules auksines žuvis (kažkokios rūšies karpiai), kitame - eršketus. Ant akmenų šildėsi baliniai vėžliai. Ir tyliai čiulbėjo papūgėlės.

 

Sode buvusi darbuotoja išgirdusi mus kalbant, ko gero smarkiai pro šalį, papasakojo mums šiek tiek istorijos. Oranžeriją čia įkūręs grafas parsivežė tikrus, mėlynus, koralus, kurie buvo gyvi ir net dauginosi. Dabar jie rudi, atrodo kaip molis, nebėra gyvybės, bet vis tiek įspūdinga. 

Kadaise čia tryško didelis fontanas ir augo palmės, reti augalai, bananmedžiai. Bet kilęs gaisras sunaikino visą žiemos sodą. Lyg to nepakaktų, šis žiemos sodas pokario metais spėjo pabuvoti ir arklidėmis, ir sporto sale. Liūdna dėl tokio paveldo niokojimo.

Džiugu tai, kad sodą sugalvojo prikelti ir vėl paversti rojaus kampeliu. Ir dabar turime tokią vietą, kur galime pasijausti ir kaip egzotinėse šalyse, nes augalų čia - iš pačių įvairiausių žemės kampelių!

Dabar jau tiksliai nepamenu kiek, bet darbuotoja sakė, kad sode yra net keli tūkstančiai augalų. Tiesiog įspūdinga. Kaip įvairiausių klimato juostų augalai dera tarpusavyje ir sukuria tokia darną - visumą. Vijokliai apsiraizgę sienomis, akmenimis, sukuria įspūdį, kad tikrai pasiklydai atogrąžose. Na ir tai, kad čia labai šilta. Nesinorėjo net išeiti.

Čia yra įsikūręs ir restoranėlis, įsivaizduoju kokios nepamirštamos būtų šventės čia. Arba vestuvinė fotosesija.

Lauke yra užtvanka, o kitapus - vandens malūnas, kuriame įsikūrusi dar viena muziejaus ekspozicija. Ši etnografinė, galite pamatyti daug senovės daiktų, elementų, buitį. Ko gero, įdomiausia man buvo užgavėnių kaukės. Kokios jos gąsdinančios. Na tikrai, jei mūsų dabartiniai čigoniukai su tokiomis eitų išvaryti žiemos, tikrai nekiščiau nosies net iš namų. Ir tikrai nenorėčiau sutikti sutemus.

Iš Kretingos pajudėjome Klaipėdos link. Kitas sustojimas - Olando kepurės skardis. Tai aukščiausias jūros krantas Lietuvoje. Dievinu ir myliu šią vietą. Jūra ir taip man sukelia pačius giliausius jausmus, bet matyti nuo aukštai, pats skardis, pasvirę medžiai, akmenuota pakrantė - iššaukia manyje keistą melancholiją.

Čia nuostabi vieta pasivaikščioti, taip pat nuostabus fonas nuotraukoms. Ir dar tas jūros ir pušų kvapas! Nuostabu.

Mums labai pasisekė, nes diena, kada keliavome, pasitaikė labai šilta, beveik nevėjuota ir labai saulėta. Tikrai viena gražiausių dienų šią žiemą.

Keista pasirodė tik tai, kad mašinų prie ,,kepurės" buvo žymiai daugiau, nei visus kartus, kai teko čia lankytis vasaromis. Tokios eilės! Gal tai dėl to, kad keliavome Vasario 16 - tąją, kai visiems išeiginė ar dėl mieste vykstančio šviesų festivalio. 

Ir žinoma supynės. Turbūt jau beveik privaloma čia sustoti ir pasidaryti nuotrauką. Tik tai, kad norint nuotraukos, teks pastovėti ir eilutėje.

Norėjome aplankyti ir antrojo pasaulinio karo bunkerį MEMEL NORD esantį jūros pakrantėje. Tiesa, visai netoli Olando kepurės skardžio. Mes esame su Gabriele čia lankiusios, išties labai įdomu. Tik gaila, kad dėl didelio kiekio žmonių ten nebepavyko patekti. Tad vaikinai ir kita mūsų draugė liko šiek tiek nusivylę.

Galiausiai pasiekėme Klaipėdą. Įsiregistravome savo viešbutuke. Šį kartą išsirinkome IBIS Style Hotel. Ir... labai patiko. Tiek pats viešbutis, tiek kambariai labai tvarkingi, erdvūs. Gražios spalvos,  estetiškai atrodantys. Gal vaizdas pro langą ir nelabai pasisekęs, Gabrielei pasisekė labiau, ji žvelgė į prieplauką ir kruizinius laivus.

Šį viešbutį pasirinkome ir dėl patogios vietos ir dėl neaukštos kainos, kambarys dviems kainavo 45 eur. su pusryčiais (pusryčiai verti pagyrų. Platus pasirinkimas, skanu, daug vaisių, įvairiausių duonų ir man labiausiai patikusių šiltų bandelių. Kokios jos buvo skanios).

Kadangi buvom labai alkani, iš viešbučio pėstute patraukėm iki Akropolio, kuris nuo viešbučio nutolęs vos per 1 kilometrą. Net pro langus matėsi.

Čia teko sulaužyti savo pasakymą ,,Niekada nelauksiu eilėje dėl maisto kavinėje", nes Akropolyje buvo tiek žmonių, kad vietų pavalgyti nebuvo visiškai, o ir staliuką gauti šešiems, ne tokia ir lengva užduotis. Kadangi teko bet kokiu atveju laukti eilėje, nusprendėme eiti į London Grill, kur visada skanus maistas. Ir tikrai, kol kas jokioje maitinimo įstaigoje nesu valgiusi skaniau, nei čia, nors ir baigiau išragauti meniu.

Žinoma, mes merginos, nenugalėjom noro ir trumpai prabėgti pro parduotuves, kadangi Klaipėdos Akropolyje yra tokios parduotuvės, kurių niekaip nesulaukiame Šiauliuose. Bet be didelių pirkinių, teko prisiminti ko atvažiavome. Metas keliauti į šviesų festivalį!

Gal mes kiek kvailokai padarėme, kad iš anksto nesusidėliojome plano, kokias šviesų instaliacijas norėjome būtinai pamatyti. Nes jos išsimėčiusios gana plačiai.

Jei būtume pasidomėję, tikrai būtume persikėlę į Juodkrantę, į Raganų kalną, teko matyti nuotraukas, ir ten atrodė žymiai įdomiau nei Klaipėdos centre. Tuo labiau, kad šventinę dieną, net ir keltai perkelinėjo nemokamai. Labai gaila, kad pasidomėjome per vėlai.

Vienintelė iš visų instaliacijų, kuri patiko tai žinoma, ne kas kitas kaip vartai. Gražūs, spindintys, graži muzika ir programa. Bet ta minia žmonių... Nemėgstų tokių susibūrimų, stumdymosi. Ir kai vos kažką matai pro visų galvas.

Bet pasivaikščioti po sutemusią Klaipėdą labai malonu. Mėgstu šį miestą. Jis spinduliuoja gyvybe. Graži architektūra, siauros gatvelės, jaukios kavinukės. Norėjosi pasilikti dar vienam vakarui.

Visgi, teko grįžti atgal į viešbutį.

Gabrielė paskaičiavo, kad per dieną įveikėme apie 20 km. Na visai nemažai :)

Kitą dieną mūsų planas buvo apsilankyti Jūrų muziejuje. Tad, po sočių pusryčių viešbutyje, išsiregistravome ir patraukėme į senąją perkėlą. O iš jos - keltu į Smiltynę. Oras tą dieną nebebuvo toks gražus, krito dulksna, bet vis dar nebuvo šalta. Tad vis tiek pasisekė. Jūrų muziejuje buvo tekę lankytis seniai. Ko gero  prieš kokį 10 metų. Kiek pamenu, tada patiko labiau, gal kai esi mažesnis viskas atrodo įspūdingiau. Bet, ekspozijos įdomios, ypač tos, kur yra užduočių kurias pats gali įvykdyti. Išties, muziejus modernus.

Vistiek labiausiai kas patiko, tai gyvūniukai. Žaismingieji pingvinai, ruoniai ir milžinas jūrų liūtas. Į juos niekaip negali nustoti žiūrėti. Juokingi ir žaismingi.

Smagu, kad yra didelė ir suvenyrų krautuvėlė, kur gali nusipirkti kažką prisiminimui.

Muziejaus viduje, labiausiai trokštama pamatyti vieta - stiklinis tunelis su virš galvų plaukiojančiais didžiuliais eršketais. Labai labai įdomu. Atrodo, kad būtum vidury jūros. Ir taip arti, kai virš galvų praplaukia eršketai. Įspūdinga.

Jūrų muziejų jau palikome ne pėščiomis, o radome laisvų vietų traukinuke, tad pasivažinėjome, visai smagu. O nuvykę iš karto lipome į keltą ir grįžome atgal į Klaipėdą. Lydimi žuvėdrų ir kirų klyksmų, palikome Smiltynę ir atsisveikinome su Klaipėda.

Pietų šį kartą sustojome HBH Palangoje, man čia buvo pirmas kartas. Ir antrąjį kartą teko sulaužyti savo ,,niekada" nes vėl teko laukti eilėje. Virtuvė lietuviška, tradicinė, bet maistas skanus, o porcijos milžiniškos!!! Turiu pagirti - labai skanus šakotis, tad jei čia būsite, būtinai paragaukite.

Ir štai, išsiskirstėme į namus. Grįžome į Šiaulius, atsisveikinome su Gabriele, kurios dar laukė kelionė į namus Biržuose. Tad jai ši kelionė gavosi šiek tiek ilgesnė.

Keliauti su draugais labai smagu. Tikrai labai patiko, pasisekė su oru, nebuvo nieko, kas nuviltų.

Kelionės metu didžiausią įspūdį paliko Kretingos žiemos sodas, gal dėl to, kad dar nebuvo niekada lankytas. Ar dėl tos žalumos, kurios taip pasiilgome per žiemą.
Įsivaizduoju tokią oranžeriją turint namuose... Ko gero niekada iš ten neišeičiau. Tikras rojaus kampelis su tiek gyvybės. Skaityčiau čia knygas ir pamirščiau visas problemas. Svajočiau. Su draugėmis gerčiau kavą. Ir rengčiau jaukiausius vakarėlius. Gal vieną dieną?

Tad ir jūs, kai tik ištaikote laiko ir progą - keliaukite. Nors ir netoli. Net jei ten ir buvote. Tokios kelionės pamaitina sielą ir suteikia naujų jėgų.

Ir nepamirškite, Lietuva labai graži ir tikrai rasite tokių vietų, kuriose dar neteko lankytis. Gal neskubėkite taip pabėgti į užsienį, o žvilgtelėkime kokius lobius slepia mūsų tėvynė. Tad... kur kita stotelė?

Tekstas: Justinos
Nuotraukos: Gabrielės