Jau kelintą rytą pabundu, ne nuo žadintuvo, o nuo čiulbančių paukščių po langais, atrodo kad nubusčiau kažkur kaime, bet ne miesto centre. Vieną rytą, net pagalvojau, kad sapnuoju, tokio malonaus garso ausiai senai nebuvau girdėjusi. Gaila, neatpažinau, kas per paukštelis, bet vis gieda. Vis galvoju, kad tai strazdas. Ar gali būti miesto centre jis? Bet kaip gera!
Ir gera, kad pagaliau šilta! Norisi būti lauke iki pat vakaro!
Dar man patinka spontaniškumas. Kai nereikia nieko planuoti nėra ir nėra laiko persigalvoti. Taip spontaniškai su draugais po darbų sėdome į mašiną ir išvažiavome į Kurtuvėnus. Taip, visai netoli. Bet vienas gražiausių gamtos kampelių čia, visai šalia miesto.
Ir nerealu! Pakliūti į gamtą, kur vienintelis triukšmas paukščių čiulbėjimas, taip gera ištrūkti iš miesto, iš cementinių dėžučių ir pilkų kelių. Kai pėdos remiasi ne į grindinį, bet į miško takelį... Kaip to pasiilgau! Na ir kas, kad dar šlapia, kad purvas! Aš esu visiškai gamtos vaikas, tad miestas mane pradeda slėgti ir toks pabėgimas tikra atgaiva. Ir oras! Kaip gera įkvėpti.
Taigi, pačią pirmą šilčiausią šio pavasario dieną praleidome Kurtuvėnų regioniniame parke. Aš net nežinau kodėl, gal tai dėl samanų, kurių čia tiek daug ar dėl žymiai aukštesnių medžių, augančių ant kalvos, bet toks Déjà vu, lyg vėl būčiau Norvegijoje, net nežinau, kodėl man taip priminė visai kitą šalį. Taip ir norėčiau čia gyventi, toli nuo visų, gamtoje, ramybėje, gryname ore. Gal tada pasiilgčiau miesto?
Nors medžiai dar be lapų, bet visai ne pilka! Viskas pilna gyvybės. Ir taip miela akiai.
Dar sustojome ir Kurtuvėnų dvaro centre, kur įsikūrusi Kurtuvėnų regioninio parko direkcija, žirgynas, turizmo informacijos centras. Priešais - miestelio bažnyčia stiebiasi į dangų ir dar grindinys, grįstas akmenimis... Taip ir nukelia mane mintimis į Švenčionių raj. esančią mėgstamiausią mano vietą - pirmuosius namus.
Akį miestelyje pirmiausia patraukia didžiulis medinis, pilkas statinys, kuris iš toli atrodo lyg filmo dekoracija, bet ne tikras pastatas. Bet jis tikras. Tai svirnas. Deja, kažkada senovinis įspūdingas ir unikalus statinys, taip ir nebaigtas rekonstruoti, nes jį suniokojo gaisras. Svirnas išgyveno abu pasaulinius karus, tačiau buvo suniokotas piktų žmonių visai be tikslo. Tad dabar jis tik atstatytas, bet autentiškas pražuvo liepsnose. Bet puiku, kad dabar lankytojus džiugina šis pastatas!
Ir žinoma, žirgai. Kadangi mūsų išvyka prasidėjo gana vėlai, ir į žirgyną nuėjome jau visai vakare, žirgai jau kaip tik vakarieniavo. Ir visi ėdesiu buvo susidomėję labiau, nei lankytojais. Ir jie visai nenorėjo fotografuotis, Bet kokie jie gražūs! Kiek daug! Vieni leidžiantys paglostyti nosyte, kiti atsitraukiantys tolyn.
Tikrai siūlau apsilankyti Kurtuvėnuose, ypač pavasarėjant, kai medžiai sužaliuoja tokia gyvybe, viskas atgimsta. Ir sakau, labas Pasauli!
Bet žinot kas šiek tiek liūdna? Grįžti į miestą, jau skendintį lemputėse. Toks spindesys. Lyg būtų netikra. Bet viskas ko norėjau dar - tai dar vienas gryno oro gurkšnis.
JUSTINA
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą